aškas (turk. âṣik – įsimylėjęs), ašgas, ašùgas, ašùhas, armėnų, azerbaidžaniečių ir kitų Užkaukazės tautų profesionalus liaudies dainius. Kuria dainas (žodžius ir melodiją), sakmes, improvizacijas, atlieka jas akompanuodamas sazu (Azerbaidžane), kemanča, taru (Armėnijoje). Kai kurie ašikai yra tik atlikėjai. Kūrinių pagrindinė tema – tėvynės gamtos grožis, žmogaus jausmai, liaudies herojų žygiai, mitologiniai ir istoriniai įvykiai. Ašikų repertuarą sudaro ~800 klasikinių melodijų. Melodijos sklandžios sandaros, dažniausiai siauro diapazono (tercija, kvarta), aukšto registro; būdinga variantiškumas, ritmų ir metrų įvairovė. Viena melodija paprastai taikoma keliems tekstams. Žymiausi ašikai: armėnų – Sajat Nova (~1712–95), azerbaidžaniečių – Aşigas Ələskəras (1821–1926). Ašikų melodijas naudojo 20 a. kompozitoriai (Ü. Hacibəyovas, Q. Qarayevas).

Azerbaidžano ašikai koncertuoja Baku karavansarajuje (20 a. pabaiga)

1352