ãsmenys be pilietýbės, apatrdai (a… + gr. patris, kilm. patridos – tėvynė), apoldai (gr. apolis, kilm. apolidos – neturintis, netekęs tėvynės), neturintys jokios valstybės pilietybės asmenys. Asmeniu be pilietybės tampama, kai pagal įstatymą, valstybinės valdžios ar teismo sprendimą netenkama pilietybės vienoje šalyje ir negaunama kitoje. Paprastai asmens be pilietybės statusas atsiranda, kai skiriasi įvairių valstybių pilietybės įstatymai (pavyzdžiui, žmona tampa asmeniu be pilietybės, kai valstybė, kurios piliete moteris buvo, laikosi principo, jog žmona privalo perimti vyro pilietybę, o valstybės, už kurios piliečio moteris ištekėjo, įstatymai nelaiko santuokos pakankamu pagrindu suteikti užsienietei pilietybę). Asmuo be pilietybės privalo laikytis tos šalies, kurioje gyvena, įstatymų. Daugumoje valstybių (ir Lietuvoje) jie naudojasi pagrindinėmis piliečių teisėmis ir laisvėmis, išskyrus išimtinai piliečiams priklausančias teises, laisves ir pareigas (pavyzdžiui, rinkimų teisė, teisė užimti pareigas valstybės tarnyboje, pareiga atlikti būtinąją karo tarnybą).

LIETUVA 1999 ratifikavo Jungtinių Tautų konvenciją Dėl asmenų be pilietybės statuso (įsigaliojo 2000).