asocialùs elgesỹs (a… + lot. socialis – visuomeniškas), poelgiai, pažeidžiantys konkrečios socialinės aplinkos teisės ir dorovės normas ar tradicijas bei papročius. Pažeisdamas įvairias socialines normas žmogus kartu padaro tam tikrą žalą kitam asmeniui, žmonių grupei, visai visuomenei arba pačiam sau. Ši žala gali būti fizinė (žmogus sužaloja ar nužudo kitą žmogų, nusižudo), materialinė (apvagiamas privatus asmuo, grobstomas valstybės turtas, nusiaubiamos visuomeninės patalpos) ar psichologinė (žmogus išgyvena baimę, pažeminimą, nerimą). Žmogus gali patirti tiek tam tikrų žalos formų, tiek įvairių jų derinių (nusikaltimo auka neretai patiria ir fizinę, ir materialinę, ir psichologinę žalą); žalos padariniai gali būti trumpalaikiai arba ilgalaikiai. Asocialų elgesį lemia įvairaus lygmens veiksniai: makrosocialiniai (visa socialinė kultūrinė etninė aplinka, nulemianti bendriausius asmenybės socializacijos ypatumus), socialiniai psichologiniai – atspindintys asmenybės artimiausios aplinkos ypatumus (šeimos ir bendraamžių elgesio normas, vertybių sistemą, tarpasmeninių santykių pobūdį ir kita), individualūs asmenybiniai – reprezentuojantys individualias asmenybės savybes ar kitus ypatumus. Asocialaus elgesio pagrindinės formos: kriminaliniai nusikaltimai, narkomanija, alkoholizmas, savižudybės, bėgimas iš namų ir valkatavimas, prostitucija. Asocialaus elgesio formos glaudžiai susijusios ir paprastai veikia viena kitą. Formuojantis asocialiam elgesiui dažnai pasireiškia dėsningumas: žmogus iš pradžių pažeidžia dorovines elgesio normas, po to padaro nedidelių teisės pažeidimų, dar vėliau – sunkių nusikaltimų. Kuo ilgiau pažeidinėjamos priimtos elgesio normos, tuo didesnis asocialumo laipsnis. Dažniausiai pasireiškia tokie asocialaus elgesio formų deriniai: alkoholizmo (narkomanijos) ir kriminalinių nusikaltimų, narkomanijos ir prostitucijos, alkoholizmo ir savižudybių bei kiti.

2346