astrofotomètrija (astro… + fotometrija), praktinės astrofizikos šaka, tirianti dangaus kūnų spinduliavimo, spinduliuotės atspindžio, sklaidos ir sugerties dėsningumus. Matuojamas ir analizuojamas dangaus kūnų spindesys ar paviršiaus detalių skaistis įvairiose spektro srityse. Pagal matavimo pobūdį skirstoma į absoliučiąją ir santykinę. Absoliučioji astrofotometrija lygina dangaus kūnų spindesį su laboratorinių šaltinių atitinkamais dydžiais ir reiškia jį energiniais vienetais. Santykinė astrofotometrija matuoja spindesių santykį, kuris išreiškiamas ryškių skirtumu. Pagal matavimo metodą astrofotometrija skirstoma į vizualinę, fotografinę ir fotoelektrinę. Vizualinėje astrofotometrijoje spindesys vertinamas stebint plika akimi. Jos tikslumą pagerino vizualinis astrofotometras, išrastas 18 a. pradžioje. Fotografinėje astrofotometrijoje, kuri pradėjo plėtotis 19 a. antroje pusėje, dangaus kūnų ar jų detalių spindesys buvo nustatomas mikrofotometrais iš fotografinio atvaizdo plokštelėse. 20 a. 8 dešimtmetyje pradėtas naudoti automatinis nuotraukų skenavimo būdas leido duomenis analizuoti kompiuteriais. Fotoelektrinėje astrofotometrijoje naudojami astrofotometrai, kurių registruojantis elementas yra fotoelektroninis daugintuvas. Fotoelektrinės astrofotometrijos paklaidos kelis kartus mažesnės už fotografinės, todėl 20 a. antroje pusėje ji papildė ir patikslino pastarąją, nors fotoelektrinės astrofotometrijos trūkumas – vienu metu matuojamas tik vienas objektas. Astrofotometrijos tyrimai dažniausiai atliekami krūvio sąsajos elementų matricų (CCD) pagrindu sukurtais astrofotometrais, kuriais fotoelektrinės astrofotometrijos metodo tikslumu galima išmatuoti daugelio gretimų dangaus objektų vaizdus vienu metu.

Lietuvoje

Lietuvoje astrofotometrijos darbai pradėti 19 a. 6 dešimtmetyje. Vilniaus astronomijos observatorijoje buvo fotografuojama bei vizualiniu fotometru matuojama Saulės ir Mėnulio paviršiaus sritys, žvaigždžių ryškiai. 1920–40 Vilniuje buvo fotografiškai fotometruojamos kintamosios žvaigždės; darbai pratęsti 1952–64. 1960–70 fotografinės ir fotoelektrinės astrofotometrijos metodais ištirta kelių Galaktikos sričių tarpžvaigždinė ekstinkcija. Nuo 7 dešimtmečio pabaigos pradėta naudoti Vilniaus astrofotometrinė sistema (sukūrė V. Straižys ir K. Zdanavičius) ir elektrofotometrais išmatuota per 10 000 žvaigždžių. Nuo 1993 Lietuvos astronomai Galaktikos ir kitų galaktikų tyrimams pradėjo naudoti krūvio sąsajos elementų matricas.