atalitètas (< tiurk.), arabų, keltų ir Kaukazo tautų senovinis paprotys atiduoti naujagimį iki 13–18 metų auklėti kitai šeimai.
Atalitetas atsirado dar gentinėje visuomenėje. Iš pradžių atiduodavo auklėti ir dukras.
Istoriniais laikais paprastai būdavo atiduodami tik kilmingų šeimų sūnūs, dažniausiai pavaldiniams. Auklėtojas (atalikas) galėjo turėti tik vieną auklėtinį – mokė jį jodinėti, elgtis su ginklu. Pasibaigus auklėjimo laikui auklėtinį apdovanodavo ir dažniausiai su tam tikromis apeigomis palydėdavo namo. Ta proga auklėtojai ir tėvai paprastai pasikeisdavo dovanomis.
1412