ãtliekos, naudoti daiktai, medžiagos ar jų likučiai, kuriais norima arba privaloma atsikratyti (išmetalai į atmosferą ir nuotekos atliekomis nelaikomi). Atliekos teršia aplinką, jų sąvartynai užima daug vietos, o kai kurios yra pavojingos žmonėms ir aplinkai. Ypač daug atliekų susidaro chemijos, kasybos, statybinių medžiagų, metalurgijos, maisto, miško ir medienos apdirbimo pramonėje, žemės ūkyje, buityje. Atliekos būna organinės ir mineralinės, kietosios, skystosios ir dujinės, degiosios ir nedegiosios, pavojingosios ir nepavojingosios. Nepavojingąsias atliekas sudaro įvairios buitinės (stiklo, plastikų, popieriaus, kartono, daugiausia juodųjų ir spalvotųjų metalų laužas ir pakuotė, skudurai; daugiau kaip 30 % visų atliekų), organinės (mėšlas, srutos, fekalijos, maisto, laukininkystės, daržininkystės bei gyvulinės kilmės atliekos; daugiau kaip 30 % visų atliekų), mineralinių žaliavų atliekos (daugiausia karjerų), statybinių medžiagų atliekos (betono, keramikos, plytų, kalkių, asbesto ir jo gaminių), pramoninės atliekos (daugiausia medienos, juodųjų ir spalvotųjų metalų, stiklo, gumos, popieriaus, kartono, plastikų, tekstilės atliekos, fosfogipsas, gatvių bei kelių sąšlavos). Didžiausią dalį buitinių atliekų, labiausiai teršiančių aplinką, sudaro įvairių gaminių pakuotė (popierinė, plastikinė, stiklinė, metalinė, mišri). Daugelyje Europos šalių sukurta pakuotės surinkimo, rūšiavimo, antrinio perdirbimo sistema ir žymėjimo bei gabenimo taisyklės, supaprastinančios atliekų gabenimo tarptautinę kontrolę ir padedančios tiksliai apibrėžti atliekų gabenimo ir tvarkymo institucijų atsakomybę. Pagal tvarkymo būdą pavojingosios atliekos skiriamos į tris grupes: degintinos (daugiausia naftos ir vandens emulsijos, odų ir kailių išdirbimo dumblas su chromu, dervos, klijai, latekso, medicininės atliekos), tvarkytinos fizikiniais ir cheminiais būdais (gyvuliniai riebalai, tepalai, muilas, mineralinė vata, galvaninis šlamas, tirpalai ir dumblas su sunkiaisiais metalais) ir saugotinos (užterštas gruntas, šlakai, plovimo ir valymo atliekos). Geriausia, kai šios atliekos rūšiuojamos jų rinkimo vietoje įvertinant jų fizikinę būklę bei kenksmingumą, pakuojamos arba dedamos į specialią tarą (konteinerius), presuojamos, kad užimtų mažiau vietos, ženklinamos tam tikru kodu. Atliekos kurį laiką gali būti laikomos (pvz., deginimui paruoštos atliekos) arba iš karto gabenamos į atliekų perdirbimo įmonę arba saugyklą. Plėtojantis gamybai vis labiau mažėja žaliavų išteklių. Imta kurti mažaatliekes ir beatliekes technologijas, kurios nedaro žalos aplinkai, be to, iš pagrindinių gamybai panaudotų žaliavų likučių bei pagrindinių gamybos atliekų (antrinių žaliavų) gaminama kita produkcija. Perdirbtos atliekos gali būti naudojamos ne tik tose gamybos šakose, kur susidarė, bet ir kaip žaliava kitose gamybos šakose. Perdirbamų ar kitaip naudojamų atliekų ypač daug susidaro metalurgijos, statybinių medžiagų, medienos apdirbimo, chemijos, naftos, žemės ūkio gamybos, lengvosios, maisto pramonės įmonėse. Iš metalurginių šlakų gali būti gaminama mineralinė (šlako) vata, statybiniai gaminiai, jo dedama į cementą, naudojamas keliams. Medienos apdirbimo atliekos (jų susidaro iki 60 % perdirbamos medienos) tinka kurui, t. p. pjuvenų betonui, medienos drožlių ir plaušų plokštėms, metanoliui, terpentinui, acetonui, acto rūgščiai ir kitoms medžiagoms gaminti. Kai kurios žėmės ūkio gamybos atliekos (mėšlas, šiaudai, spaliai, augalų stiebai, maisto likučiai) gali būti naudojamos biologinėms dujoms, kompostui gaminti, šiaudai – kaip statybinė medžiaga stogams arba žaliava plaušaplytėms, krėstinėms ar plūktinėms sienoms, spaliai, pelai, sėklų lukštai, augalų stiebai – furfurolui gaminti. Gumos atliekos (dažniausiai nebetinkamos padangos) gali būti naudojamos kaip antrinė žaliava (termiškai apdorota guma vėl tampa tampri), kaip pramoninių degimo krosnių kuras, kaip asfaltbetonio priedas. Mineralinės atliekos (statybinių medžiagų, karjerų) tinka keliams tiesti, kai kuriems kitiems statybų darbams. Termiškai apdorotos naftos produktų atliekos paprastai naudojamos kurui. Kurui tinka ir pagal tam tikrą technologiją apdorotos kietos degiosios atliekos; jas deginant t. p. galima gauti degiąsias dujas. Atliekų perdirbimo technologijos paprastai yra labai sudėtingos ir brangios, nes perdirbimui reikia daug energijos (dažniausiai perdirbama aukštoje temperatūroje ir dideliame slėgyje), kruopščių fizikinių ir cheminių tyrimų, o ekonominė nauda gana menka. Atliekų apskaitą, rinkimą, rūšiavimą, pervežimą, apdorojimą, laikymą, perdirbimą reglamentuoja tarptautiniai atliekų atpažinimo kodai bei ženklinimo standartai ir direktyvos, Bazelio konvencija dėl pavojingųjų atliekų tarpvalstybinių pervežimų ir jų tvarkymo kontrolės.

Lietuvoje

Kasmet susidaro daugiau kaip 6 mln. t atliekų. 20 a. 10 dešimtmečio pabaigoje buitinėse atliekose ypač pagausėjo pakuotės medžiagų (plastikų, popieriaus, kartono); jos sudaro apie 50 % kietųjų buitinių atliekų tūrio ir apie 25 % masės. 1998 Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Atliekų tvarkymo įstatymą. 2003 sukurta visuotinė atliekų tvarkymo sistema – apie 30 % atliekų rūšiuojama ir perdirbama. Kasmet Lietuvoje perdirbama apie 105 tūkst. t popieriaus ir kartono, apie 33 tūkst. t plastiko, 39 tūkst. t stiklo, 8 tūkst. t metalo atliekų, tarp šio kiekio – 10 % antrinių žaliavų iš komunalinių atliekų srauto (įskaitant ir komunalinių atliekų sraute surinktas antrines žaliavas). 2016 Lietuvoje antrinių žaliavų rūšiavimą ir paruošimą perdirbti vykdė apie 30 įmonių, kurios pajėgios per metus išrūšiuoti ir paruošti perdirbimui apie 150 tūkst. tonų. Popieriaus ir kartono, plastiko, stiklo ir metalo atliekas perdirba apie 50 įmonių. Nepavojingosios nerūšiuotos atliekos (daugiausia mišrios buitinės atliekos) kaupiamos sąvartynuose; jų Lietuvoje yra daugiau kaip 800. Didžiausi jų Kariotiškių (Vilniaus apskritis; priima apie 200 000 t atliekų per metus), Lapių (Kauno apskritis; apie 119 000 t), Kalotės (Klaipėdos apskritis; apie 86 000 t), Liūdynės (Panevėžio apskritis; apie 65 000 t), Kairių (Šiaulių apskritis; apie 62 000 t). 2004 reorganizavus atliekų tvarkymo bendroves Toksika, Klaipėdos toksika, Švarus Vilnius ir Alytaus regiono pavojingų atliekų aikštelė, buvo įkurta viena didžiausių ir moderniausią infrastruktūrą turinčių pavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovių Lietuvoje Toksika. Jos didžiausias filialas veikia Šiaulių rajone, Jurgeliškių kaime. Čia pastatytas pavojingųjų atliekų deginimo įrenginys, įrengtas pavojingųjų atliekų sąvartynas. 2016 Toksika surinko 7 tūkst. t pavojingų atliekų, iš jų - 6,8 tūkst. t degintinų pavojingųjų atliekų. Perdirbamos pavojingosios atliekos – daugiausia naftingos. Kai kurios atliekos (maisto medžiagos, makulatūra, metalo laužas) jau buvo rūšiuojamos ir apskaitomos 20 a. 6 dešimtmetyje. Bendrąją atliekų apskaitą nuo 1991 veda Aplinkos ministerija.

nepavojingųjų atliekų struktūra Lietuvoje (tūkst. t)

pavojingųjų atliekų kiekis Lietuvoje

2570