2004 12 26 Indonezijos pakrantę užliejusio cunamio padariniai

cunãmis (< jap.), ilgos bangos, kurias jūrų ir vandenynų paviršiuje sukelia povandeniniai žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, didžiulės nuo krantų į jūrą krintančios grunto arba ledo masės. Sklinda nuo epicentro 50–1000 km/h greičiu. Aukštis atvirame vandenyne 0,1–5 m, prie krantų 10–50 m (kartais ir daugiau). Ilgis nuo keliolikos iki 300–400 kilometrų.

Ryškesnius cunamius sukelia tik stiprūs žemės drebėjimai (daugiau kaip 6 balų), kurių centrai yra iki 40 km gylio. Susidaro 3–9 bangų grupė. Cunamiui artėjant prie kranto ir staigiai mažėjant gyliui sklidimo greitis staiga krinta iki 30–100 km/h, bangų ilgis sumažėja, o aukštis labai padidėja. Griūdamos į krantą bangos gali prasiveržti toli į sausumą ir padaryti didelių nuostolių. Pavojingiausias cunamis įlankose, kurių atviroji dalis (žiotys) daug platesnė negu toli į sausumą įsiterpusi dalis. Cunamis dažniausias Ramiajame vandenyne. Užgriūva Japoniją, Filipinų, Kurilų, Havajų, Aleutų salas.

Japonijos pakrantės vaizdas prieš ir po 2011 03 11 cunamio

1883 08 27 Krakatau ugnikalnio išsiveržimas sukėlė daugiau kaip 30 m aukščio bangą. 1956 Aliaskos pakrantėje per žemės drebėjimą nuo kalnų į nedidelę įlanką staiga nugriuvo apie 300 mln. m3 ledo bei uolienų ir apie 60 m aukščio banga nušlavė krantus. 2004 12 26 į vakarus nuo Sumatros įvykęs žemės drebėjimas sukėlė vieną galingiausių cunamių, suniokojusį Indonezijos, Indijos ir net Afrikos pakrantes; žuvo apie 230 tūkst. žmonių. 2011 03 11 cunamis, užgriuvęs Japonijos Honsiu salą Fukušimos branduolinėje elektrinėje iššaukė branduolinę katastrofą.

Cunamio bangos užregistruotos ir vidinėse jūrose – Viduržemio, Marmuro, Juodojoje, Kaspijos jūroje. Apie cunamio grėsmę perspėja seismografų duomenys.

476