dialèktika (gr. dialektikē < dialegomai – kalbuosi, svarstau), filosofijos metodas, kuriuo aiškinama tikrovės vystymasis iškeliant ir išsprendžiant sąvokų vidinius prieštaravimus. Antikoje sofistai suteikė dialektikai neigiamą prasmę traktuodami ją kaip įrodinėjimą, kuris remiasi logiškai neteisingais samprotavimais. Aristotelis dialektika vadino tokią silogizmų rūšį, kurios išvados tėra tikėtinos. Sokratas iškėlė teigiamą dialektikos prasmę laikydamas ją tiesos radimo metodu, kai priešinant skirtingus požiūrius atskleidžiama tikrovės prigimtis. Platonas teigė, kad dialektika aiškina ne tik sąvokų priklausymą nuo idėjų, bet ir pačių idėjų sąsają, nes jos negali būti mąstomos atskirai, o tik kartu su kitomis. Idėjomis grindžiama daiktų esmė, todėl idėjų sąryšis lemia ir būties sandarą. Ši dialektikos prasmė ypač įsigalėjo neoplatonizme (Plotinas, Proklas). Vidurinių amžių filosofai dialektika vadino bendrąją sprendinių teoriją. Ją studijuodavo pirmojoje studijų pakopoje (trivium) ir taikydavo disputuose. I. Kantas dialektiką apibūdino kaip regimybės logiką, nustatančią pažinimo ribas. G. W. F. Hegelio filosofijoje dialektika siejama su dinamiška tikrovės prigimtimi. Tikrovė vystosi pagal dialektinę schemą: tezė, antitezė, sintezė. Suformulavus antitezę kokiai nors tezei išryškėja tiesos turinio ir jo išraiškos prieštaravimas, kuris įveikiamas sinteze ir virsta nauja teze. Tai, pasak G. W. F. Hegelio, kartojasi tol, kol galutinai atskleidžiama tikrovės dvasinė prigimtis. Dialektiniam metodui vokiečių filosofai idealistai (J. G. Fichte, F. W. J. Schellingas, G. W. F. Hegelis), neoplatonikai suteikė loginę ir ontologinę reikšmę. Dialektikos tikslas yra aprėpti būties raidą, kuri dėsningai atsiskleidžia mąstyme. Dialektika parodo, kad atskiri apibrėžimai (sąvokos, tezės) neatspindi tikrovės, yra vienašališki, abstraktūs. Todėl tiesa gali būti suvokta tik per jų sistemą. K. Marxas laikė dialektiką visus mokslus vienijančiu pažinimo metodu. 20 amžiuje dialektikos elementų yra neohegelininkų (B. Croce’ės, R. G. Collingwoodo) istorijos filosofijoje ir Frankfurto mokyklos atstovų (M. Horkheimerio, T. Adorno, H. Marcuse’s) darbuose.

1076