dialèktinė teològija, protestantiškosios teologijos srovė. Artima egzistencializmui. Reiškėsi 20 a. pradžioje. Dialektinės teologijos pradininkas – K. Barthas. Žymiausi atstovai – R. Bultmannas, F. Gogartenas, P. Tillichas. Jie kritikavo 19 a. pabaigoje protestantizme įsigalėjusią nuostatą, kad tikėjimas yra tam tikra psichinė būsena, o religija – kultūrinis reiškinys. Žmogus ieško įvairių būdų save apsaugoti.Vienas jų yra religija. Dievą ir žmogų, amžinybę ir laiką skiria mirties riba. Dievo pasaulį ir žmogaus būtį sieja Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas. K. Barthas teigė, kad tikėjimo turinys negali būti suvoktas ir išreikštas doktrina ar kultu. Religija yra išankstinės pastovios formos, reglamentuojančios žmogaus santykį su Dievu, o tikėjimo esmę sudaro individualizuotas žmogaus santykis su Dievu konkrečioje istorinėje situacijoje.

1076