dialektològija (gr. dialektos – tarmė + gr. logos  mokslas), kalbotyros šaka, tirianti tarmes. Susiformavo 19 a. 2 pusėje, kai kalbotyroje imta taikyti lyginamąjį metodą ir tirti kalbų tarmes. Skiriama aprašomoji ir istorinė dialektologija.

Aprašomoji dialektologija

Aprašomoji dialektologija tiria tarmes ir jų ypatybes, esančias tyrimo metu; daugiausia taikomi sisteminio monografinio aprašymo ir arealinės kalbotyros metodai.

Istorinė dialektologija

Istorinė dialektologija tiria tarmių, jų ypatybių atsiradimo priežastis, raidą, chronologiją; naudojama rašto paminklų kalbos ir retrospektyvinio dabartinių tarmių duomenų lyginimo metodas, onomastikos, archeologijos, etnologijos, istorijos duomenys. Ji teikia medžiagos kalbos ir tautos istorijai. Tarmės paplitusios teritorijose, kurios viena nuo kitos dažnai skiriasi ir savitais etnografijos požymiais, todėl dialektologija iš pradžių (kai kur ir dabar) buvo siejama su etnologija.

Lietuvių dialektologija

Lietuvių dialektologijos pradžia – 19 a. 2 pusė. Daugiau negu ankstesnėse gramatikose (17–18 a.) duomenų apie tarmes pateikė A. Schleicheris (1857 tarmių tekstų rinkinys), J. Juška (Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašymas arba ortograpija 1861), F. Kuršaitis (Lietuvių kalbos gramatika /Grammatik der litauischen Sprache 1876) ir kiti. Lietuvių dialektologijos pradininkai Lietuvoje – A. Baranauskas ir K. Jaunius. A. Baranauskas surinko nemaža Kauno gubernijos tarmių tekstų (išleisti 1920–22), studijoje Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną (Zametki o litovskom jazyke i slovare 1898) pateikė pirmą lietuvių tarmių klasifikaciją – išskyrė ir apibūdino 11 svarbiausių tarmių. K. Jaunius aprašė (1890–98) Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio apskr. tarmes, pasiūlė truputį kitokią tarmių klasifikaciją (ją vėliau A. Salys ir kiti kalbininkai papildė). Dabar vartojamas A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus 1965 patobulintas A. Baranausko tarmių klasifikacijos variantas: skiriama po 3 svarbiausias aukštaičių (vakarų, pietų, rytų) ir žemaičių (pietų, šiaurės, vakarų) patarmes.

Sistemingą tarmių tyrimą dialektologijos anketomis mėgino pradėti K. Būga, A. Salys. Pagal J. Balčikonio, B. Larino, J. Senkaus 1950 sudarytą programą tarmių medžiagą iš viso lietuvių kalbos ploto (>700 gyvenamųjų vietų) Lietuvių kalbos institutas kartu su aukštųjų mokyklų lituanistais surinko Lietuvių kalbos atlasui (3 t. 1977–91). Kaupiami ir apdorojami duomenys pagal tarptautinio leidinio Europos kalbų atlasas (Atlas linguarum Europae) programą, kitas dialektologijos anketas. Atliekami Lietuvoje ir už jos ribų esančių šnektų, jų sąveikos su kitomis kalbomis, lietuvių etninių pakraščių (periferinės tarmės) lingvistinės padėties ir kiti tyrimai. Išleisti apibendrinamieji veikalai: Z. Zinkevičiaus Lietuvių dialektologija (1966), V. Grinaveckio Žemaičių tarmių istorija (fonetika) (1973) ir kiti. Monografiškai aprašytos pazanavykio kapsų (J. Senkus), Mituvos upyno (E. Grinaveckienė), Kretingos (J. Aleksandravičius), Linkmenų, Gervėčių (J. Kardelytė), Šakynos (A. Jonaitytė), širvintiškių (K. Morkūnas), pietvakarių dzūkų (E. Mikalauskaitė), Mažeikių (A. Girdenis), Zietelos (A. Vidugiris) ir kitos tarmės. Sudaryti tam tikrų šnektų žodynai: V. Vitkausko Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas (1976), J. Petrausko ir A. Vidugirio Lazūnų tarmės žodynas (1985), G. Naktinienės, A. Paulauskienės, V. Vitkausko Druskininkų tarmės žodynas (1988), A. Vidugirio Zietelos šnektos žodynas (1998). Kaupiami autentiški tarmių pavyzdžiai (magnetinėse juostose, kompaktinėse plokštelėse), skelbiami tekstų rinkiniai: Lietuvių kalbos tarmės (1970), A. Girdenio Taip šneka tirkšliškiai: Šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais (1996), D. Mikulėnienės ir K. Morkūno Dieveniškių šnektos tekstai (1997), Ž. Markevičienės (Urbanavičiūtės) Aukštaičių tarmių tekstai (2 d. 1999–2001) ir kiti. Dialektologijos darbų dar yra paskelbę: J. Bukantis, A. Butkus, K. Garšva, L. Grumadienė, J. Janavičienė, M. Kindurytė-Sivickienė, J. Lipskienė, J. Pabrėža, B. Stundžia, J. Šukys, J. Švambarytė, S. Tumėnas, B. Vanagienė ir kiti. Prieš II pasaulinį karą tarmių (ypač akcentologijos, fonetikos) tyrimams pradėti taikyti eksperimentiniai, statististikos metodai (R. Ekblomas, J. Gerulis, P. Jonikas, E. Mikalauskaitė); panaudojant kompiuterines programas jais grindžiami pastarųjų dešimtmečių kai kurių dialektologų darbai (D. Atkočaitytė, R. Bacevičiūtė, B. Jasiūnaitė, G. Kačiuškienė, A. Leskauskaitė, I. Remenytė-Mažiulienė, E. Trumpa ir kiti; iniciatorius ir vadovas A. Girdenis). Lietuvių tarmes 19–20 a. tyrė kitų šalių kalbininkai: A. Bezzenbergeris, K. Brugmannas, A. Leskienas (Vokietija), R. Gauthiot (Prancūzija), O. Brochas, C. S. Stangas (Norvegija), P. Arumaa (Estija), J. Rozwadowskis, J. S. Otrębskis, W. Smoczyńskis, M. Hasiukas (Lenkija), F. Fortunatovas, N. Sokolovas, A. Aleksandrovas, A. Pogodinas, T. Sudnik (Rusija) ir kiti.

303