didžijų skačių dsnis, dėsnis teigia, kad tam tikromis sąlygomis atsitiktinių veiksnių visuma ilgainiui nulemia rezultatą, nepriklausantį arba mažai priklausantį nuo atsitiktinumo. Tikimybių teorijoje ir matematinėje statistikoje didžiųjų skaičių dėsnis teigia, kad vienodomis sąlygomis daug kartų stebint tą patį atsitiktinį dydį stebėtų reikšmių aritmetinis vidurkis artėja prie tam tikros neatsitiktinės reikšmės, vadinamos stebimojo dydžio (teoriniu) vidurkiu. Kai vienodomis sąlygomis ilgą laiką stebimas tas pats įvykis, kurio pasirodymo tikimybė yra p, didžiųjų skaičių dėsnis teigia, kad to įvykio pasirodymų santykinis dažnis artėja prie p. Pvz., neribotai metant simetrišką monetą santykinis herbo atvirtimų dažnis artėja prie teorinės tokio atvirtimo tikimybės, lygios [formule]. Vienas didžiųjų skaičių dėsnio matematinių tikslių formulavimų yra toks: jei X1X2, …, Xn, …, yra nepriklausomųjų vienodai pasiskirsčiusių atsitiktinių dydžių su vidurkiais EXn = a seka, tai aritmetinis vidurkis (X1 + X2 + ... + Xn)/n artėja prie a, kai n neribotai auga. Pagal artėjimo pobūdį (su tikimybe 1 arba pagal tikimybę) skiriama stiprusis arba silpnasis didžiųjų skaičių dėsnis. Dėsnio apibendrinimai nagrinėja atvejus, kai atsitiktiniai dydžiai nėra vienodai pasiskirstę arba nėra nepriklausomi. Nepriklausomųjų atsitiktinių dydžių sumų ribinę elgseną tiksliau aprašo centrinė ribinė teorema. Atskirą didžiųjų skaičių dėsnio atvejį suformulavo ir 1713 paskelbė J. Bernoullis (Šveicarija). 1837 apibendrino ir didžiųjų skaičių dėsnio terminą pirmasis pavartojo S. D. Poissonas (Prancūzija). 1867 didžiųjų skaičių dėsnio sąvoką praplėtė P. Čebyšovas (Rusija).

1690