dielektrnė skvarbà, dielektriko makroskopinis parametras, apibūdinantis jo gebėjimą poliarizuotis elektriniame lauke. Dielektrinė skvarba yra skaliarinis dydis, siejantis du vektorinius dydžius: elektrinio srauto tankį D dielektrike ir išorinio elektrinio lauko stiprį E. Ši priklausomybė reiškiama formule D = ε E; čia ε = εrε0 – absoliučioji dielektrinė skvarba. Santykinė dielektrinė skvarba vakuumo atžvilgiu εr = ε / ε0; čia ε0 – elektrinė konstanta (vakuumo dielektrinė skvarba). Kintamajame lauke E~ dielektriko poliarizacijos procesai vyksta sudėtingiau (dėl poliarizacijos inertiškumo), nes veiksniai, lemiantys poliarizaciją, priklauso nuo elektrinio lauko kitimo dažnio. Kintamajame elektriniame lauke esančio dielektriko dielektrinė skvarba yra kompleksinė: ε~ = ε′ + iε′′; čia ε′ – realioji dielektrinės skvarbos dalis, apibūdinanti elektrinį poliarizuotumą, ε′′ – menamoji dielektrinės skvarbos dalis, kurią lemia poliarizacijos vyksmų relaksacija ir elektriniai perpoliarizavimo nuostoliai. Anizotropinėse terpėse, pvz., anizotropiniuose kristaluose, dielektrinė skvarba priklauso nuo krypties – įvairiomis kryptimis dielektrinės skvarbos skaitinė reikšmė yra skirtinga, elektrinio srauto tankio ir elektrinio lauko anizotropiniame dielektrike ryšį nusako dielektrinės skvarbos tenzorius εnn. Dielektrinės skvarbos SI vienetas – faradas metrui (F/m). Įvairių dielektrikų dielektrinė skvarba skirtinga. Vakuumo dielektrinė skvarba ε0 = 8,85·10–12 F/m, feroelektrikų – iki 104 F/m. Kitų dielektrikų dielektrinė skvarba (F/m): žėručio – 6, stiklo – 5–16, distiliuoto vandens – 81, bario titanato BaTiO3 – 1700–2000. Dielektrinė skvarba lemia elektromagnetinės bangos greitį bei sugertį dielektrike ir jo šviesos lūžio rodiklį.

2125