dienóraštis, chronologiniai datuoti užrašai, kuriuose periodiškai fiksuojami dienos įvykiai, pastebėjimai, išgyvenimai. Jame atsispindi visuomeniniai įvykiai, šeimos, asmeninis gyvenimas, rašančiojo dvasinė istorija. Dienoraštis turi biografinio, istorinio, politinio, kultūrinio ir etnografinio dokumento vertę. Pirmasis žinomas dienoraštis – 1660–69 rašytas S. Pepyso dienoraštis – įdomus Anglijos miestiečių gyvenimo dokumentas. Šviečiamajame amžiuje išpopuliarėjo kelionių užrašai (anglų jūrų keliautojo Dž. Kuko faktografinis 1768–79 dienoraštis). Rašytojų dienoraščiams dažniausiai būdinga intymumas, vaizdingas stilius. Brolių de Goncourt’ų dienoraštyje (parašytas 1851–95, 9 t. išleistas 1887–96) aprašoma gyvenamojo meto literatūrinis gyvenimas, jų amžininkų estetinės pažiūros. Šveicarijos rašytojas H. F. Amielis dienoraštyje (parašytas 1847–81, 12 t. išleistas 1976–94) atvirai ir subtiliai analizavo savo vidinį pasaulį. W. Gombrowicziaus dienoraštyje (3 t. 1957–66) atsispindi 20 a. vidurio lenkų menininkų ir inteligentų kultūrinis bei politinis gyvenimas.

Literatūroje dienoraščio forma naudojama nuo sentimentalizmo laikų. Dienoraščių kompozicija paprastai fragmentiška, chronologine tvarka dėstomi ne vienu metu parašyti užrašai. Toks rašymo būdas sumažina pasakojimo distanciją, sukuria iliuziją, kad įvykiai vyksta skaitytojo akyse. Juose atsiskleidžia intymūs herojaus jausmai, refleksijos, charakteris, išgyvenimai. Žymiausi tokio pobūdžio kūriniai: L. Sterne’o Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją (A Sentimental Journey through France and Italy 2 dalys 1768, lietuvių kalba 1968), F. Dostojevskio Užrašai iš mirusiųjų namų (Zapiski iz mjortvogo doma 1861–62, lietuvių kalba 1964).

Dienoraštis lietuvių literatūroje

Lietuvoje dienoraščiai pradėti leisti 17 amžiuje kaip kelionių užrašai – M. K. Radvilos Našlaitėlio (Kelionė į Jeruzalę 1601 lotynų kalba, lietuvių kalba 1990), Žemaičių stalininko T. Bilevičiaus (1677–78 kelionės po Vakarų Europą, fragmentai 1929 lenkų kalba). E. Pilgrimovijaus, Stepono Batoro sekretoriaus, dienoraščiai (fragmentai 1846 lenkų kalba, lietuvių kalba 1990) apie 1600 metų Leono Sapiegos ir Boriso Godunovo derybas – svarbus istorinis šaltinis, jame pateikiama įdomių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatijos detalių. Vilniaus universiteto profesoriaus V. Kalinskio dienoraštyje, rašytame 1787–88 (išspausdintas 1968, lenkų kalba), nušviečiama Vilniaus kultūrinis gyvenimas, universiteto profesorių ir miesto visuomenės santykis. I. Šeiniaus dienoraštyje (parašytas 1909, išspausdintas 1998) detaliai užfiksuoti intymūs išgyvenimai, P. Klimo (parašytas 1915–19, išspausdintas 1988) vyrauja istorinių įvykių kronika. S. Nėries dienoraštis (išspausdinti 1957, 1984) daugiausia skirtas vidiniams išgyvenimams. T. Venclova dienoraštyje (parašytas 1958–60, išspausdintas 1997) fiksavo antisovietines nuotaikas. A. Nykos-Nyliūno knygose Dienoraščio fragmentai 1938–1970 (1998), Dienoraščio fragmentai 1971–1998 (1999) atsiskleidžia meninės individualybės tapsmo istorija. Liongino Baliukevičiaus-partizano Dzūko dienoraštyje (2002), R. Ozolo dienoraščiuose 2001‑ieji. Lietuva: Politinis metų portretas (2002) atsispindi gyvenamojo meto politiniai įvykiai.

Literatūroje dienoraštis, kaip pasakojimo forma, pradėta naudoti 20 a. pradžioje. G. Petkevičaitės-Bitės publicistinėje knygoje Karo metų dienoraštis (2 dalys 1925–35) ryšku emocinis santykis, gausu gamtos aprašymų. Šatrijos Raganos apysakoje Viktutė (1903) įtaigiai perteikiami meilės išgyvenimai, keliamos tautinės savimonės idėjos. I. Šeiniaus apysakoje Vasaros vaišės (1914) subtiliai atskleidžiami mylinčio žmogaus jausmai. J. Savickio romane Žemė dega (1956) naudojami II pasaulinio karo užrašai, atsispindi rašytojo išgyvenimai, gausu dokumentinių faktų, jame autoironija derinama su poetine potekste.

L: M. Wuthenow Europäische Tagebücher Darmstadt 1990.

54