diferenciãlinė geomètrija, geometrijos šaka, tirianti geometrinių figūrų (kreivių, paviršių, kreivių ir paviršių šeimų) savybes matematinės analizės ir koordinačių metodais. Elementarioji geometrija tiria tik tam tikras kreives (pvz., apskritimą) ir paviršius (kūgį, cilindrą, sferą), analizinė geometrija – tam tikras kreivių ir paviršių klases (antrosios eilės kreives ir paviršius), o diferencialinė geometrija tiria bendresnes kreives ir paviršius, kuriuos galima išreikšti tolydžiosiomis ir iki reikiamos eilės diferencijuojamomis funkcijomis. Kreivių ir paviršių savybės, kurias nagrinėja diferencialinė geometrija, išlieka ir po erdvės izometrinių atvaizdžių. Kreivių ir paviršių savybes, išliekančias po afiniųjų atvaizdžių, matematinės analizės metodais tiria afinioji diferencialinė geometrija, po projekcinių – projekcinė diferencialinė geometrija. Diferencialinės geometrijos pradininkai yra L. Euleris ir J. Bernoullis (Šveicarija). Paviršių teoriją sukūrė G. Monge’as (Prancūzija) ir C. Gaussas (Vokietija) 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje. 19–20 a. diferencialinę geometriją apibendrino ir toliau plėtojo B. Riemannas (Vokietija), E. Beltrami (Italija), D. Jegorovas, N. Luzinas (Rusija).