diferenciniai požymiai

difereñciniai póžymiai, skiriameji póžymiai, bendros visiems fonemos variantams garsinės (artikuliacinės ar akustinės) kalbinės ypatybės, kuriomis vienos fonemos skiriasi nuo kitų. Lietuvių žodžius tù ir dù skiria fonemos [d] ir [t], o pačios fonemos tarpusavyje skiriasi skardumo–duslumo diferenciniai požymiai. Diferenciniai požymiai skirtini nuo fonetinių ypatybių, apibūdinančių tam tikrus fonemų variantus (vok. fonemai [r] negalima priskirti liežuvio priešakinės artikuliacijos, nes kitas jos fakultatyvinis variantas [R] yra liežuvėlinis). Diferenciniams požymiams daug dėmesio skyrė Prahos lingvistų būrelio fonologai (N. Trubeckojus, R. Jakobsonas), ypač dichotominės (vėliau ir generatyvinės) fonologijos atstovai. Tinkamų visoms kalboms diferencinių požymių skaičius, perėjus nuo artikuliacinių ypatybių prie akustinių, sumažinamas iki 12 binarinių porų (balsis–nebalsis, priebalsis–nepriebalsis, aukštutinis–žemutinis ir kitos). Bendrinės lietuvių kalbos balsių ir priebalsių diferencinių požymių sistemą apibūdina tokios fonemų opozicijų poros: ilgasis–trumpasis, priešakinis–nepriešakinis, žemutinis–nežemutinis, aukštutinis–neaukštutinis, kintamasis–nekintamasis, balsingasis–nebalsingasis (trankusis), pučiamasis–nepučiamasis, nosinis–nenosinis ir kitos. Gali būti ir kitokių lietuvių kalbos balsių ir priebalsių diferencinių požymių sistemų modelių.

L: A. Pakerys Lietuvių bendrinės kalbos fonetika Vilnius ²1995; A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius ²2003; R. Jakobson, L. R. Waugh The Sound Shape of Language Bloomington–London 1979.

1824