diplomãtija (pranc. diplomatie < gr. diplōma – lapas, dokumentas (dvilinkas)), valstybės institucijų ir pareigūnų, vykdančių užsienio politiką ir atstovaujančių valstybei užsienyje, oficiali veikla; pagrindinė valstybės užsienio politikos įgyvendinimo priemonė. Ja siekiama užsienio politikos tikslų – dialogo būdu spręsti valstybių santykių problemas, ginti valstybių ir jų piliečių bei juridinių asmenų interesus kitose valstybėse remiantis diplomatinės teisės normomis. Diplomatinės veiklos svarbiausios formos: valstybių oficialių santykių palaikymas (diplomatiniai santykiai), tiesioginiai valstybių ar vyriausybių vadovų susitikimai valstybių tarptautinių santykių problemoms aptarti ir spręsti, nuolatinis atstovavimas valstybės interesams užsienio valstybėse ir tarptautinėse organizacijose (diplomatinės atstovybės), derybos, pasitarimai, konferencijos, bendravimas šiuolaikinėmis telekomunikacijų priemonėmis. Diplomatinę veiklą vykdo valstybių ir vyriausybių vadovai, diplomatinių atstovybių personalas (diplomatinės klasės, diplomatiniai rangai) ir kitų aukščiausių valdžios institucijų darbuotojai, atsakingi už užsienio politikos formavimą ir jos įgyvendinimą.

2248

ISTORIJA. Diplomatijos užuomazgų buvo ikiistoriniais laikais, kai gentys tardavosi dėl medžioklės, mainų, vedybų. Pirmieji diplomatinės veiklos rašytiniai pavyzdžiai yra iš 14 a. prieš Kristų Egipto. 8 a. prieš Kristų diplomatinės atstovybės buvo Kinijoje, 4 a. prieš Kristų – Indijoje. 3 tūkstantmetyje prieš Kristų dėl dažnų santykių tarp Mesopotamijos miestų pirmąja diplomatine kalba tapo akadų, vėliau aramėjų kalba. Šiuolaikinių tarptautinių santykių tradicijų ištakos siekia senovės Graikiją. Ryškiau diplomatija reiškėsi ėmus rengti Olimpines žaidynes (nuo 776 prieš Kristų). Vėliau atsirado amfiktionijos – genčių ir polių religinės sąjungos, kurios 6 a. prieš Kristų tapo tarpvalstybinių santykių centrais. Amfiktionijose veikė pasiuntinybės, jose nuolat dirbantieji turėjo neliečiamumo statusą. Graikai turėjo konsulinius agentus (proksenus) – miesto-valstybės atstovus, nuolat reziduojančius kitame krašte. Jie rinkdavo prekybinę informaciją. Romos laikais valstybės pasiuntinius vadino legatais; jie perėmė daugumą graikų diplomatijos papročių. Tarptautinėms sutartims sudaryti romėnai ėmė taikyti savąją vidaus teisę. Jos pagrindu pradėjo formuotis tarptautinė teisė. Pirmieji profesionalūs diplomatai atsirado Bizantijoje. Nuo 12 a. iš jų pradėta reikalauti rinkti informaciją apie šalis. Tas žinias Bizantija naudodavo tarpusavyje kiršindama vis stiprėjančius savo priešus; iš čia kilo tradicija pasitelkus diplomatiją kompensuoti valstybės galios stoką. Greta Bizantijos diplomatijos tradicijas aktyviausiai plėtojo Katalikų Bažnyčia. Ji plačiai naudojo diplomatiją kovodama su Šv. Romos imperijos imperatoriais. Bažnyčios pastangomis išliko antikos laikų tradicija pasiuntinius laikyti neliečiamais asmenimis. Dar nuo 6 a. popiežiaus pasiuntiniai svarbesnėms misijoms, arba legatai, svečios šalies valdovui turėjo įteikti įgaliojimo arba akreditavimo raštus ir gauti jo sutikimą (akreditaciją) reziduoti. Pasaulietiniai valdovai tarpusavio ryšius palaikydavo per pasiuntinius, kurie neturėjo legatų galios (buvo įgalioti spręsti tam tikras problemas, tačiau nebuvo savo valdovo atstovais). Plėtojantis prekybai ir daugėjant reikalų tolimuose kraštuose buvo atgaivinta senovės romėnų prokuratoriaus pareigybė; jis tvarkė prekybos reikalus, tačiau nuolatos nerezidavo. 12 a. Italijoje, 13 a. Prancūzijoje, 14 a. Anglijoje atsirado ambasadoriai (taip vadino asmenis, atliekančius įvairius karaliaus pavedimus), kurie iki 19 a. pradžios turėjo tik ribotus įgaliojimus (pvz., negalėjo reikalauti, kad asmeniškai priimtų šalies, kurioje reziduoja, valdovas).

Po Kryžiaus žygių plėtėsi Vakarų Europos ryšiai su Rytais. Bizantijos pavyzdžiu šių šalių pasiuntiniai gaudavo raštiškas instrukcijas, pasiuntinybėse pradėta kaupti archyvus. Pasiuntinybės buvo laikinos (veikdavo nuo 3 mėnesių iki 2 metų), tik 14–15 a. Italijos miestai-valstybės (Venecija, Milanas, Mantuja) tarpusavio santykiams palaikyti įkūrė nuolatines. Renesanso laikotarpiu ryšiai tarp Italijos valstybių labai padažnėjo, Europos diplomatijos centru tapo Roma. Italijos valstybių diplomatinės tradicijos 16 a. išplito visoje Europoje, tačiau dėl Reformacijos laikotarpio karų tvirčiau neįsigalėjo. 1625 olandų teisininkas H. Grotius išspausdino traktatą Apie karo ir taikos įstatymus (De Jure Belli ac Pacis), kuriame suformulavo valstybių suverenumo ir suverenių valstybių lygybės principus. Traktatas tapo šiuolaikinės diplomatinės sistemos teoriniu pagrindu. Prie sistemos kūrimo prisidėjo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII pirmasis ministras kardinolas A. J. de Richelieu, 1626 įsteigęs pirmąją šiuolaikišką užsienio reikalų ministeriją. Pasak jo, diplomatija turinti įgyvendinti ne tiek valdovų, kiek jų pavaldinių interesus, mažiau paisyti etinių ar religinių sentimentų. Tokie diplomatijos principai padėjo sudaryti katalikiškos Prancūzijos ir protestantiškų valstybių sąjungą, kuria Prancūzija rėmėsi kovodama su pagrindine varžove – Austrija. Po Trisdešimties metų karo (1618–48) Europoje jau susikūrė pasiuntinybių ir ambasadų tinklas. Ryšiams su šiuo tinklu palaikyti 1641 Anglijoje atsirado pirmoji kurjerių tarnyba. Diplomato pareigos tapo prestižinės; jais daugiausia buvo aristokratai. 17 a. Europoje tapo įprasta karus baigti taikos kongresais. Nusistojo ir diplomatijos terminija: ambasadoriais buvo vadinami tik karalių (išimtis – Venecijos respublika) pasiuntiniai. 18 a. lotynų kalbą, kuri nuo vidurinių amžių Vakarų Europoje buvo oficiali diplomatų kalba, pakeitė prancūzų kalba (kaip oficiali diplomatijos kalba vartota iki 20 a. pradžios; vėliau diplomatijoje įsigaliojo kalbų lygiateisiškumo principas).

Per 18 a. diplomatijos priemonėmis buvo stengiamasi palaikyti didžiųjų jėgų – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Rusijos, Austrijos ir Prūsijos – balansą. Po Napoleono I karų šią problemą tarptautiniu mastu pirmąkart sprendė Vienos kongresas (1814–15) – vienas svarbiausių 19 a. diplomatijos istorijos įvykių. Per jį laimėjusios valstybės įkūrė Šventąją sąjungą. Jos nariai svarstydavo svarbiausias tarptautines problemas. Vienos kongrese pradėtos kurti ir diplomatinių procedūrų taisyklės. Nustatytos (galiojo iki 1961) 4 diplomatinio atstovavimo kategorijos (klasės): 1) ambasadoriai, popiežiaus nuncijai, pasiuntiniai (legatai), 2) įgaliotieji ministrai ir nepaprastieji įgaliotiniai, 3) reziduojantys ministrai, 4) reikalų patikėtiniai (chargé d’affaires). Ambasadoriaus rango pasiuntiniais keitėsi tik didžiosios valstybės; mažųjų valstybių interesų menkai paisyta. 1815 įvyko pirmoji ambasadorių konferencija. Per visą 19 amžių diplomatai tobulino Vienoje nustatytą Europos jėgų balanso sistemą, kuri, nepaisant Krymo karo (1853–56), karų dėl Vokietijos bei Italijos suvienijimo, padėjo išvengti visą žemyną apimančio konflikto. 1878 ir 1884–85 Berlyno konferencijose toliau buvo plėtojama tarptautinė teisė. Tarptautiniuose susitikimuose karalius galutinai pakeitė ministrai. Į tarptautinį gyvenimą įsitraukus Lotynų Amerikos valstybėms, Japonijai ir Kinijai, pastarosios perėmė europietiškojo diplomatinio protokolo taisykles. Europoje įsigalėjusį diplomatinį kodeksą 1896 patvirtino ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Pagerėjus susisiekimui ir informacijos perdavimui (atsirado telegrafas) diplomatinė veikla suaktyvėjo, tačiau šios profesijos atstovų buvo nedaug (Europos diplomatai pažinojo vienas kitą).

Nuoseklią diplomatijos raidą sutrikdė 1917 įvykiai Rusijoje. Bolševikų vyriausybė panaikino diplomatinius rangus, išspausdino slaptąsias tarptautines sutartis, nepaisė formalaus nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principo, atvirai ragino kitų šalių darbininkus kovoti su savo vyriausybėmis. Antra vertus, Sovietų Rusija pirmoji diplomatinės misijos vadovu paskyrė moterį (A. Kolontaj, 1923; iki tol diplomatija buvo tik vyrų profesija). Po I pasaulinio karo diplomatija pakito kokybiškai, buvo mažiau slaptumo, daugiau demokratinės kontrolės. Tarptautiniams santykiams reguliuoti įkurta įvairių tarptautinių institucijų. 1919 Paryžiaus konferencijoje įkurta Tautų Sąjunga – pirmoji nuolatinė pasaulinė tarptautinė organizacija. Ji turėjo specializuotas tarnybas (Visuotinę pašto sąjungą, Mandatų komisiją, Tarptautinę darbo organizaciją), kurios praplėtė diplomatinės veiklos sritis. Profesionalūs diplomatai nustojo būti vieninteliais tarptautinių santykių arenos žaidėjais. Tautų Sąjunga netapo veiksminga institucija iš dalies dėl to, kad to meto Europos kraštų viešoji nuomonė diplomatijos nelaikė priemone šalių interesams derinti, tarptautiniuose ginčuose labiau siekta trumpalaikių pergalių. Atsiradusios totalitarinės valstybės tarptautinio bendravimo normų laikėsi tik tiek, kiek tai joms buvo naudinga. Demokratinių šalių diplomatija nesugebėjo sutrukdyti kilti II pasauliniam karui. Po jo dėl paspartėjusios technologijų pažangos tarptautiniai santykiai tapo aktyvesni. Per Šaltąjį karą diplomatijos svarbiausias tikslas buvo mažinti branduolinio karo grėsmę, pagrindine veiklos forma tapo konferencijos ir pasitarimai (problemos buvo aptariamos, bet nebuvo sprendžiamos). Dauguma svarbiausių diskusijų vyko Jungtinėse Tautose (įkurtos 1945). Pagausėjo tarptautinių organizacijų, išsiplėtė ir diplomatijos funkcijos. Atstovybėse atsirado daug įvairių veiklos sričių specialistų (atašė) ir patarėjų, kurie padeda reguliuoti visapusius šių laikų valstybių santykius.

L: G. A. Craig, G. L. Alexander Force Statecraft: Diplomatic Problems of Our Time Oxford 1983; L. Dembinski The Modern Law of Diplomacy Kluwer 1988; G. Mattingly Renaissance Diplomacy Dover 1988; H. Nikolson Diplomacy Oxford 1988.

Lietuvoje diplomatija atsirado 13 amžiuje, kuriantis valstybei (pirmasis žinomas tarptautinis dokumentas yra 1219 Lietuvos-Voluinės sutartis). Susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei iš pradžių diplomatija buvo valdovo prerogatyva. 15 a. 2 pusėje–16 a. valstybės užsienio politikai formaliai vadovavo didysis kunigaikštis, faktiškai diplomatinę veiklą tvarkė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris. Per jo rankas ėjo visi iš užsienio gaunami raštai, jis priiminėjo kitų valstybių atstovus ir parinkdavo pasiuntinius į jas. Pasiuntinybės siųstos svarbiems klausimams spręsti. Nuolatinių, nuolat kitose valstybėse gyvenančių, pasiuntinių dar nebuvo. Abiejų Tautų Respublikos santykiai su užsieniu buvo tvarkomi karaliaus vardu, užsienio politika turėjo būti bendra su Lenkija, bet santykius su Lietuvos kaimynais (Rusija, Švedija) tvarkydavo daugiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai. Speciali diplomatinė institucija Užsienio interesų departamentas ir pirmosios nuolatinės Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinybės kitose valstybėse sukurtos tik 18 a. pabaigoje.

Nuo 1918 nepriklausomos Lietuvos diplomatai siekė valstybės ir jos sienų tarptautinio pripažinimo, Lietuvos narystės Tautų Sąjungoje, užmegzti santykius su kitomis valstybėmis, apginti šalies interesus per teritorinius ginčus dėl Vilniaus ir Klaipėdos kraštų. 1918–40 Lietuvos diplomatija sprendė valstybės suverenumo ir teritorinio integralumo išsaugojimo problemas. Diplomatinę veiklą vykdė 1918 11 07 įkurta Užsienio reikalų ministerija ir pradėta kurti diplomatinė tarnyba. Pirmasis Lietuvos užsienio reikalų ministras buvo A. Voldemaras. Pirmuoju oficialiai pripažintu pasiuntiniu užsienio valstybėje (Vokietijoje) 1918 11 tapo J. Šaulys. 1918–40 Lietuvoje buvo 12 užsienio reikalų ministrų (lentelė), Lietuva įkūrė 15 pasiuntinybių. 1940 pradžioje t. p. veikė 12 konsulatų užsienio šalyse, ministerijoje dirbo 218 darbuotojų.

Lent. LR užsienio reikalų ministrai (1918–40; nuo 1990)
A. Voldemaras 1918 11–1920 06; 1926 12–1929 09
J. Purickis 1920 06–1922 01
V. Jurgutis 1922 01–09
E. Galvanauskas 1922 09–1924 06
V. Čarneckis 1924 06–1925 09
M. Reinys 1925 09–1926 04
L. Bistras 1926 04–06
M. Sleževičius* 1919 04–10; 1926 06–12
J. Tūbelis* 1929 09–11
D. Zaunius 1929 11–1934 06
S. Lozoraitis 1934 06–1938 12
J. Urbšys 1938 12–1940 06
A. Saudargas 1990 03–1992 11; 1996 12–2000 10
P. Gylys 1992 12–1996 11
A. Valionis nuo 2000 10

* einantis pareigas

1940 05 31 Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys informavo pasiuntinybes užsienyje, kad krašto okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje S. Lozoraitis. SSRS okupavus Lietuvą diplomatinė tarnyba, vadovaujama aukščiausiojo de jure legalaus Lietuvos valstybės pareigūno S. Lozoraičio, 1940 vasarą pareiškė dėl to protestus, ėmė įvairiomis formomis kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Iki 1990 diplomatinei tarnybai pavyko išlaikyti Lietuvos atstovavimą kai kuriose svarbiausiose Vakarų valstybėse (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vatikane). Po S. Lozoraičio mirties diplomatinės tarnybos vadovo pareigas 1983–91 ėjo įgaliotasis ministras Jungtinėse Amerikos Valstijose S. Bačkis. Atkūrus Lietuvos Respubliką (1990), diplomatinė tarnyba užsienyje susiliejo su Lietuvoje kuriama diplomatine tarnyba.

Lietuvos diplomatų ir lietuvių emigrantų pastangos laisvinti Lietuvą

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pirmuoju Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru 1990 03 17 tapo A. Saudargas. 1990 pabaigoje–1991 pradžioje pradėti Lietuvos atstovavimo užsienyje atkūrimo darbai – įkurti Lietuvos informacijos biurai Briuselyje, Londone, Osle ir kitur. Lietuvos diplomatija siekė atkurti ar iš naujo užmegzti santykius su kitomis valstybėmis, taip pat tarptautinio Lietuvos pripažinimo, Lietuvos narystės tarptautinėse institucijose ir organizacijose. Lietuva yra Jungtinių Tautų (nuo 1991), Europos Tarybos (nuo 1993) ir kitų organizacijų narė. 2014 viduryje Lietuva buvo atkūrusi arba užmezgusi diplomatinius santykius su 181 valstybe. Užsienio šalyse 2003 veikė 31 Lietuvos Respublikos ambasada, 7 atstovybės prie tarptautinių organizacijų, 9 konsulatai.