dirbtniai širdiẽs vožtùvai, širdiẽs vožtùvų protèzai, įtaisai, kuriais galima pakeisti įgimtos ar įgytos širdies ligos pažeistus širdies vožtuvus. Skirstomi į mechaninius ir biologinius dirbtinius širdies vožtuvus. Mechaninius dirbtinius širdies vožtuvus sudaro karkasas su žiedu ir kojytėmis bei sklendė. Karkasas gaminamas iš lengvo ir kieto žmogaus organizmui indiferentiškų metalų lydinio. Jo žiedas, aptrauktas sintetine medžiaga, prisiuvamas prie natūralaus širdies vožtuvo žiedo, išlikusio pašalinus pažeisto vožtuvo bures. Karkaso kojytės prilaiko dirbtinio širdies vožtuvo sklendę, tekant kraujui reguliuoja jos judesius. Sklendė esti disko, įgaubto disko, rutulio, pusrutulio pavidalo; gaminama iš polimerų, metalo. Mechaniniai dirbtiniai širdies vožtuvai gali funkcionuoti neribotą laiką, tačiau (kad ant jų nesusidarytų trombų), ligoniai visą gyvenimą turi vartoti antikoaguliantus. Biologiniai dirbtiniai širdies vožtuvai gali būti su karkasu (stentuoti) ar be karkaso (nestentiniai). Šie vožtuvai gaminami iš gyvulių (kiaulės, jaučio) audinių (širdies vožtuvų, perikardo). Biologiniai dirbtiniai širdies vožtuvai savo hemodinaminėmis savybėmis yra panašūs į natūralius širdies vožtuvus, rečiau negu mechaniniai sukelia tromboembolines komplikacijas, ligonis antikoaguliantus turi vartoti tik 2–3 mėnesius po operacijos. Jų trūkumas yra biodegeneracija (nusidėvėjimas). Pirmąjį dirbtinį širdies vožtuvą ligoniui 1958 įsiuvo R. C. Lillehei (Jungtinės Amerikos Valstijos), Lietuvoje – 1967 A. Marcinkevičius.

66