dirbtnis nkstas, aparatas, kuriuo iš organizmo šalinami medžiagų apykaitos produktai (šlapalas, šlapimo rūgštis, kreatininas), elektrolitai, vanduo, įvairūs nuodai. Prijungtas prie organizmo dirbtinis inkstas atlieka išskyrimo (ekskrecinę) inkstų funkciją. Dirbtinis inkstas veikia dializės principu. Ligonio kraujas iš stipininės arterijos (prieš procedūrą suformavus arterioveninį šuntą ar fistulę) arba tuščiosios venos pro kateterį siurbamas į dializatorių. Ten jis teka tarp pusiau laidžių membranų, praleidžiančių medžiagų molekules, jonus, bet sulaikančių koloidines daleles, makromolekules, forminius kraujo elementus. Membranas iš kitos pusės skalauja druskų (dializuojantis) tirpalas, į kurį dėl koncentracijos skirtumo pereina medžiagų apykaitos produktai – vyksta hemodializė. Dirbtinio inksto dalys: dializatorius, siurbliai, dializuojančio tirpalo rezervuaras, monitorius. Siurbliai varo ligonio kraują į dializatorių, apvalytą sugrąžina į veną, siurbia iš rezervuaro dializuojantį tirpalą. Hemodializę kontroliuoja monitorius. Dirbtinis inkstas naudojamas gydant nuo ūminio ir lėtinio inkstų nepakankamumo, apsinuodijus. Pirmą kartą dirbtinį inksta panaudojo J. Abelis (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir jo bendradarbiai per bandymus su gyvūnais. Ligoniui gydyti dirbtinį inkstą pirmą kartą sėkmingai panaudojo 1943 V. Kolffas ir H. Berkas (Olandija). Lietuvoje dirbtinis inkstas pradėtas naudoti 1962.

1887