dirigãvimas, atlikėjų veiklos sritis, kai vadovaujant orkestrui, chorui, ansambliui, operos trupei ar kitam kolektyvui interpretuojamas muzikos kūrinys. Dirigentas nurodo kūrinio tempą, metrą, ritmą, dinamiką, palaiko, organizuoja ansamblišką muzikavimą. Dirigavimas grindžiamas tam tikra rankų judesių sistema, t. p. kūno judesiais ir mimika, padedančiais dirigentui perteikti muzikantams įvairias emocijas, nurodymus, reikalavimus. Dirigavimo technikos pagrindas yra taktavimas – metroritminės muzikos struktūros rodymas rankų mostais. Taktuojama dažniausiai dešine ranka, o kaire nurodoma dinamika, išraiška, frazuotė.

Dirigavimas žinomas nuo seniausių laikų liaudies (dainavedžiai) ir profesionaliojoje muzikoje. Antikoje ir viduramžiais dažnai diriguota simboliniais plaštakų ir pirštų judesiais (cheironomija), mušant ritmą delnais arba kaustytu bato užkulniu. Italų vienuoliui Gvidui Areciečiui reformavus natų rašybą ir išradus solmizaciją susiklostė nauja dirigavimo sistema (Gvido ranka). Simboliniais pirštų judesiais dirigentas tiksliai nurodydavo, kurią natą ir kaip reikia dainuoti. 15 a., plėtojantis daugiabalsiškumui ir didėjant atlikėjų kolektyvui, ritmą dirigentas palaikydavo mušdamas taktą į žemę sunkia lazda batuta. 17–18 a. Italijoje ir Vokietijoje įsigalėjus skaitmeninio boso sistemai dirigento funkciją perėmė klavesinininkas ar vargonininkas (skaitmeninio boso partijos atlikėjas). Jis akordais nustatydavo tempą, kartais taktą mušdavo koja, kada instrumentams pradėti, rodydavo galva arba pirštais. 18 a., išsiplėtus orkestro styginių grupei, pasidarė svarbus koncertmeisteris (pirmasis smuikas). Kartais diriguodamas stryku jis padėdavo skaitmeninio boso atlikėjui vadovauti ansambliškam griežimui. 18 a. pabaigoje, nykstant skaitmeninio boso tradicijai, smuikininkas koncertmeisteris pasidarė vienintelis kolektyvo vadovas. Simfoninio orkestro sudėties didėjimas, vis sudėtingesnė muzikos kalba skatino dirigentą atsisakyti kitų pareigų orkestre ir tik diriguoti. Stryką pakeitė dirigento lazdelė. Nuo 19 a. vidurio dirigavimas pasidarė savarankiška atlikėjų meno sritis. Šiuolaikinį dirigavimo pagrindė I. Moselis, C. M. von Weberis, L. van Beethovenas, H. Berliozas, F. Mendelssohnas-Bartholdy, R. Wagneris (pirmasis dirigavo atsigręžęs į orkestrą). Žymiausi 19 a. pabaigos–20 a. pradžios dirigentai buvo H. Richteris, G. Mahleris (Austrija), A. Nikischas (Vengrija), R. Straussas (Vokietija), vėliau B. Walteris, W. Furtwängleris, O. Klempereris (Vokietija), A. Toscanini (Italija), C. Münchas, I. Markevitchius (Prancūzija), H. von Karajanas (Austrija), L. Stokowskis, E. Ormandy, L. Bernsteinas (Jungtinės Amerikos Valstijos), E. Ansermet (Šveicarija), E. Napravnikas, E. Mravinskis, G. Roždestvenskis (Rusija).

LIETUVOJE dirigentų (kapelmeisterių, kantorių, vargonininkų) buvo nuo 14 amžiaus. Jie vadovavo kunigaikščių, didikų rūmų, bažnyčių, vienuolynų instrumentiniams ansambliams, chorams, vienuolynų ir parapijų mokyklose mokė bažnytinio giedojimo ir kitų muzikos dalykų. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje dirigentais buvo daugelis lietuvių kompozitorių. Chorams vadovavo J. Naujalis, Č. Sasnauskas, M. Petrauskas, M. K. Čiurlionis, Vydūnas, A. Kačanauskas, chorams ir orkestrams – S. Šimkus, J. Tallat Kelpša, J. Gruodis, J. Karosas, K. Galkauskas, J. Indra, B. Dvarionas, J. Pakalnis. Kiti žymesni Lietuvos dirigentai – M. Bukša, K. Griauzdė, V. Marijošius, J. Kačinskas, K. Kaveckas, A. Arminas, L. Abarius, A. Jozėnas, A. Krogertas, P. Bekeris, A. Kalinauskas, J. Fledžinskas, R. Geniušas, H. Perelšteinas, A. Žiūraitis, V. Viržonis, A. Vyžintas, Ch. Potašinskas, J. Domarkas, S. Domarkas, M. Dvarionaitė, S. Sondeckis, J. Aleksa, P. Bingelis, P. Gylys, V. Miškinis, T. Šumskas, G. Rinkevičius, A. Šulčys, J. Geniušas, M. Staškus, R. Šervenikas, L. Balčiūnas.

L: R. Geniušas Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai Vilnius 1973; B. Zubrickas Tarybų Lietuvos chorvedžiai Vilnius 1984, Pasaulio lietuvių chorvedžiai Vilnius 1999; G. Schünemann Geschichte des Dirigierens Wiesbaden 1965.

335

3051