dirvódara, dirvožemio susidarymas dirvodarinėje uolienoje, glaudžiai susijęs su litosferos, biosferos, atmosferos ir hidrosferos veiksniais. Apima vienu metu vykstančius įvairius fizikinius, cheminius, biologinius reiškinius: mineralų ir uolienų nuotrupų dūlėjimą, augalų ir gyvūnų liekanų skaidymąsi, humuso ir antrinių mineralų sintezę, koloidinių tirpalų ir suspensijų, susidarančių dėl produktų skaidymosi ir sintezės, migraciją. Šių reiškinių deriniai sudaro konkrečias dirvodaros formas (humifikaciją, glėjėjimą, dirvožemio išsiplovimą, sulfataciją), nuo kurių priklauso tam tikrų dirvožemio genetinių grupių susidarymas, jo horizontų ir sluoksnių sudėtis (dirvožemio profilis), savybės. Dirvodara prasideda, kai ant uolienos ar jos sudūlėjusios masės apsigyvena gyvieji organizmai (mikroorganizmai, vėliau žemesnieji ir aukštesnieji augalai). Jie skaido uolienos mineralinius junginius, jais minta, kuria organines medžiagas, kurios, organizmams žuvus, virsta humusu – svarbiausia sudėtine dirvožemio dalimi. Viena organinių medžiagų dalis mineralizuojasi (ja minta vėlesni organizmai), kita – kaupiasi dirvožemyje. Dalį šių junginių kritulių vanduo išplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius arba gruntinius vandenis, vyksta dirvožemio išsiplovimas. Jo intensyvumas priklauso nuo dirvožemio karbonatingumo, granuliometrinės sudėties, reljefo, augalijos, klimato sąlygų. Jei smarkiai karbonatingas dirvožemis išsiplauna tik truputį, tai jis gerėja, nes parūgštėja reakcija, atsiranda daugiau augalų pasisavinamų maisto medžiagų. Nekarbonatingas dirvožemis nuo išsiplovimo prastėja. Pagal dirvodaros procesus daroma genetinė dirvožemių klasifikacija. Dirvodara Žemėje vyksta ne mažiau kaip 2 mlrd. metų, Lietuvoje – 8–10 tūkst. metų, pietrytinėje šalies dalyje apie 70 tūkst. metų.

1336