dirvótyra, dirvóžemio mókslas, tiria dirvožemio kilmę, sandarą, savybes, sistematiką, geografinį pasiskirstymą, derlingumą, kitimą dėl ūkininkavimo ir naudojimą. Svarbiausios šakos: dirvožemio chemija, dirvožemio fizika, dirvožemio hidrologija, dirvožemio biologija, dirvožemių sistematika, dirvožemių geografija, dirvožemio ekologija, dirvožemio vertinimas. Taikomi lauko (ekspediciniai ir stacionariniai) metodai, kurie teikia medžiagos laboratoriniams tyrimams. Laboratorinių tyrimų duomenys apdorojami statistiniais, lyginamosios geografijos ir kartografiniais metodais. Dirvotyra labai reikšminga žemdirbystei, augalininkystei ir miškininkystei, teikia žinių, kaip didinti dirvožemio derlingumą – tręšti, drėkinti, sausinti, kalkinti, gipsinti, saugoti nuo degradacijos. Svarbiausias uždavinys – ieškoti tinkamiausių būdų dirvožemio produktyvumui didinti.

Dirvotyros raidoje išskiriami 5 laikotarpiai: dirvožemių aprašymai senovės veikaluose, žinios apie žemę praktinės agronomijos reikmėms, agrogeologija kaip geologijos mokslo šaka, dirvotyra kaip savarankiškas mokslas ir moderniosios dirvotyros laikotarpis. Pirmuoju laikotarpiu dirvos sampratą suformulavo graikų filosofai Empedoklis, Aristotelis ir Teofrastas. Antrasis laikotarpis apima feodalizmo laikotarpį ir Šviečiamąjį amžių. Šiuo laikotarpiu dirvotyros raidą ypač paspartino B. Palissy (Prancūzija), I. Walleriuso (Švedija), G. Mulderio (Olandija), T. Saussure’o (Šveicarija), K. Sprengelio, J. Liebigo, A. Thaero (Vokietija) darbai apie augalų mitybą. 19 a. 6 dešimtmetyje prasidėjo trečiasis (agrogeologijos) laikotarpis, jo pradininkas buvo geologas F. Fallou (Vokietija), sekėjai – J. Lorenzas (Austrija), S. Meunier (Prancūzija) ir kiti. Šiuo laikotarpiu susidomėta dirvožemio biologija ir dirvožemio fizika. Ketvirtasis laikotarpis prasidėjo 19 a. pabaigoje, kai Rusijoje susikūrė V. Dokučiajevo genetinės dirvotyros mokykla. Vėliau dirvotyros raida įgijo naujų istorinių bruožų, diferencijavosi į atskiras šakas (agronominės dirvotyros pradininkas – P. Kostyčevas, dirvožemio koloidų chemijos – K. Gedroicas, dirvožemio biochemijos – V. Vernadskis ir I. Tiurinas ir kiti); susikūrė pasaulyje garsios Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos ir kitų šalių dirvožemininkų mokyklos. Penktasis dirvotyros laikotarpis prasidėjo po II pasaulinio karo, jam būdinga visuotinė dirvožemio tyrimo metodų standartizacija.

LIETUVOJE pirmojo dirvotyros laikotarpio atsiradimas neatsiejamas nuo bendrosios žemdirbystės istorijos. Rašytiniai šaltiniai susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valakų reforma. Juridinį jos pagrindą sudarė 1557 Žygimanto Augusto išleistas specialus įstatymas, kurį papildančiuose dokumentuose buvo nurodyti mokesčiai ir natūralios prievolės už vieną valaką pagal žemės rūšį. Didelę reikšmę teoriniam dirvotyros pagrindui atsirasti turėjo 18 a. pabaigoje Vilniaus universitete, šalia kitų gamtos mokslų, J. Stroynowskio dėstyta fiziokratizmo teorija ir prigimtinės teisės kursas. Antrasis laikotarpis susijęs su Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete 1819–32 veikusia Žemės ūkio mokslų katedra. Joje dirbęs M. Očapovskis pirmasis lenkų kalba paskelbė mokymo apie gruntą (žemę) teorinius pagrindus – cheminę, mineralinę ir granuliometrinę sudėtį (1819), klasifikaciją (1825), išleido pirmąjį žemės ūkio chemijos vadovėlį (1819). Trečiasis laikotarpis apima 1832–1919 metus, kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir kitos aukštosios mokyklos. Dalijamas į 2 tarpsnius. Pirmajame gamtamoksliniais darbais ir švietėjiška veikla pasižymėjo Vilniaus universiteto auklėtiniai S. Daukantas, L. Ivinskis; V. Časlavskis tyrė Lietuvos žemės kokybę, antrajame – kitose šalyse aukštąjį mokslą baigę lietuviai arba gretimų šalių mokslininkai, atlikę kai kuriuos dirvožemio tyrimus. Dirvotyrai didžiausią išliekamąją vertę turi S. Mikłaszewskio 1911–12 atlikti Lietuvos dirvožemių tyrimai, Lenkijos ir Lietuvos dirvožemių žemėlapis (1927), J. Tonkūno sudaryta dirvožemių vertinimo skalė (1922). Ketvirtojo laikotarpio pradžioje Žemės ūkio akademijoje (nuo 2011 Aleksandro Stulginskio universitetas) įkurtos Geognozijos (1924) ir Agronominės chemijos (1928) katedros, prie Žemės ūkio rūmų – Žemės ūkio tyrimo įstaiga (veikė 1927–37), Dotnuvoje – Agrocheminė laboratorija. V. Ruokis kūrė lietuviškus dirvotyros terminus, pasiūlė originalią agrogeologinę šalies dirvožemių klasifikaciją (1930) ir sudarė Pietų Lietuvos dirvožemių žemėlapį (1936); parašė knygų. Bandymų stotyse dirvožemius tyrė M. Žemaitis ir B. Baginskas, pastarasis dar ir Lietuvos lengvus miško dirvožemius. Po II pasaulinio karo prasidėjo penktasis laikotarpis. Jam pradžią davė Lietuvos mokslų akademijos, kurios sistemoje 1946 įkurto Žemės ūkio instituto Dirvožemio skyrius tyrė ir kartografavo šalies dirvožemius. 1952–56 tai darė Žemdirbystės ir dirvožemio institutas, jo Vokės filialas, bandymų stotys, nuo 1961 ir Žemėtvarkos projektavimo institutas. Dirvožemiais užsiima ir šalies universitetų dirvožemininkai, melioracijos ir dirvožemio erozijos stabdymo problemomis – Vandens ūkio institutas, miško dirvožemių ir augaviečių klasifikacija, kartografavimu, žemių vertinimu – Miškų institutas. 1946–53 parengta pirmoji genetinė dirvožemių klasifikacija, vėliau ne kartą tikslinta ir unifikuota. 1951 išleistas pirmasis Lietuvos dirvožemių žemėlapis. 1961 baigta rengti Lietuvos dirvožemių bonitavimo ir žemės vertinimo metodika. Iki 1970 parengtas Lietuvos žemės kadastras, sudaryti visų Lietuvos ūkių dirvožemių, dirvų pH ir kalkinimo, maisto medžiagų kiekio žemėlapiai, 1982 – Lietuvos eroduojamų dirvožemių, 1985 – Lietuvos dirvožemių humusingumo, 1999 – Lietuvos dirvožemių našumo žemėlapiai. 1999 parengta nauja Lietuvos dirvožemių klasifikacija, suderinta su Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) ir UNESCO Pasaulio dirvožemių žemėlapio legenda bei Pagrindiniais nurodymais pasaulio dirvožemio ištekliams apibūdinti, ir dirvožemių žemėlapis (2000). Dirvotyros klausimais išleista knygų: V. Mališausko ir J. Vaitiekūno Žemės ekonominis vertinimas ir jo panaudojimas (1963), M. Vaičio Pietų Pabaltijo miškų dirvožemių genezė ir savybės (1975, rusų kalba), V. Knašio Dirvožemių kalkinimas (1985), autorių kolektyvo Lietuvos TSR dirvožemiai (1965), Žemės kadastras (1989), Lietuvos dirvožemiai (2001).

L: V. Ruokis Dirvožemio mokslas Kaunas 1930, Vilnius 21959; A. Mejeris, B. Baginskas Lietuvos TSR dirvožemiai Vilnius 1958; Dirvožemio mokslas ir geologijos pagrindai Vilnius 1977; Miško dirvožemių žinynas Vilnius 1979; Dirvotyra Vilnius 1996.

190