dūdmaišis iš Škotijos

dūdmaišis (20 a. antra pusė, meistras J. Bugailiškis)

ddmaišis, muzikos instrumentas – liežuvėlinis dumplinis aerofonas. Turi maišo pavidalo dumples iš gyvūno odos, pūtiklį (apytikriai 200 mm ilgio vamzdelį). Maišo apačioje įtaisyta melodinė ir 1 arba 2 burdoninės birbynės. Muzikantas į maišą per pūtiklį pučia orą, kuris į birbynes patenka iš maišo, spaudžiamo alkūne. Melodinės birbynės skylutės dangstomos abiejų rankų pirštais. Dūdmaišio garsas šaižus, toli girdimas. Μelodiją palydi tęsiami burdoninių birbynių garsai.

Dūdmaišis naudotas antikoje. Viduramžiais paplito Europoje daugiausia kaip piemenų ir valstiečių muzikos instrumentas, tik Škotijoje dūdmaišis tebenaudojamas kaip karinis muzikos instrumentas. Vėlyvaisiais viduramžiais dūdmaišiu griežė keliaujantieji muzikantai, 18 a. Prancūzijoje dūdmaišis (miuzetė) tapo net saloniniu instrumentu. Dūdmaišiu griežiama ir Vakarų Indijoje, Vakarų Azijoje, Šiaurės Afrikoje.

Lietuvoje dūdmaišis (dar vadinamas kūline su ūku, Labanoro dūda) paplito nuo 16 a. pirmos pusės. Μinimas Vilniaus seimo 1565 įsakuose, J. Bretkūno Biblijos vertime (1579–90). Naudotas daugiausia Mažojoje Lietuvoje ir Rytų Lietuvoje; iki 20 a. vidurio išliko Rytų Aukštaitijoje. Solo ir su kitais muzikos instrumentais meškininkai, elgetos, sielininkai, klajojantieji muzikantai grieždavo maršus, šokius, pritardavo giesmėms, dainoms. Nuo 20 a. antros pusės liaudies muzikos ansambliuose naudojamas tradicinis dūdmaišis.

kūlinė su ūku, Labanoro dūda

764