dygmas, augalo generatyvinių arba vegetatyvinių organų pabudimas iš ramybės būsenos, daigo prasikalimas. Dygsta sporos, cistos, žiedadulkės, sėklos, požeminiai gumbai, šakniastiebiai, svogūnai. Iki dygimo jie būna apsupti menkai vandenį ir orą praleidžiančių dangalų (luobelės, kevalo, lukšto), kurie dygimui prasidėjus plyšta. Dygimui reikalingas vanduo, deguonis, tam tikra temperatūra, silpnai rūgšti arba neutrali terpės reakcija. Dygstančių organų medžiagų apykaita intensyvėja.

Sėklų dygimas

Vienų augalų (žirnio, kiškiakopūsčio) sėklos gali dygti ką tik subrendusios, kitų (erškėčio, klevo, obels) – po tam tikro ramybės laikotarpio. Kietalukštės sėklos ilgiau išlieka ramybės būsenos, nes jų luobelė arba kevalas plyšta tik papuvę. Gemalas ir daigas augdamas pasisavina sėklose ir grūduose esančias atsargines medžiagas (baltymus, angliavandenius, fitohormonus ir kitus junginius). Dažnai sėklose yra dygimą stabdančių medžiagų (abscizo rūgšties ir kitų inhibitorių). Tokios sėklos pradeda dygti tik tada, kai fermentai suardo arba vanduo išplauna inhibitorius. Tokiu atveju dygimą pagreitina cheminiai ir fiziniai dirgikliai, kurie aktyvina augimą skatinančių medžiagų susidarymą, inhibitorius ardančių ir kitokių fermentų poveikį. Vienų augalų sėklos būna daigios kelias dienas (gluosnio, drebulės), kitų – kelerius metus (morkos, runkelio), keliolika (kviečio, miežio) arba keliasdešimt (garstyčios, rūgštynės) metų.