dykumà, Žemės paviršiaus sritis, kurioje nėra augalijos arba ji labai menka. Skiriamos aridinės (sauso ir karšto klimato) ir poliarinės (Arkties, Antarkties) dykumos. Bendras plotas apie 30–45 mln. km2, iš jų 15–25 mln. km2 aridinių dykumų. Didesniosios pasaulio aridinės dykumos surašytos lentelėje.

Lent. Didesniosios pasaulio aridinės dykumos
Afrika
Kalahari
Namibo dykuma
Sachara
  jos dalys:
Arabijos dykuma
Didysis Rytų ergas
Didysis Vakarų ergas
Libijos dykuma
Nubijos dykuma
Australija
Didžioji Smėlio dykuma
Didžioji Viktorijos dykuma
Gibsono dykuma
Simpsono dykuma
Azija
Alašano dykuma
Dešte Keviras
Dešte Lutas
Gobis
Karakumai
Kyzylkumai
an Nefudas
ar Rub al Chali
Sirijos dykuma
Takla Makanas
Tharo dykuma
Pietų Amerika
Atacamos dykuma
Patagonijos dykuma
Šiaurės Amerika
Chihuahua
Didžiojo Baseino dykuma
Sonoros dykuma

Aridinės dykumos

Aridinių dykumų daugiausia yra žemynų viduryje arba jų vakarinėse pakrantėse maždaug tarp 10° ir 45° šiaurės ir pietų platumų. Tai aukšto slėgio sritys, kur dangus beveik visada giedras, lyja retai. Dykumoms susidaryti turi įtakos aukšti kalnai, užstojantys kelią lietaus debesims, ir šaltosios srovės ties žemynų vakarinėmis pakrantėmis (jos vėsina orą, mažina garavimą, dėl to pakrantėse mažai kritulių).

Aridinėse dykumose nuolat arba periodiškai karšta, dideli paros ir metų temperatūros svyravimai, kritulių iškrinta daug mažiau negu galėtų išgaruoti. Šilčiausio mėnesio temperatūra vidutinių platumų dykumose 22–32 °C, subtropinėse 25–35 °C, tropinėse 35–38 °C. Dykumose yra Žemės rutulio oro temperatūros maksimumai: Mohave’io dykumoje 58 °C, Vidurinės Azijos dykumose 50 °C; rekordiniu karščio maksimumu laikoma Mirties slėnio aukščiausia temperatūra – 56,7 °C. Šalčiausio mėnesio vidutinė temperatūra vidutinių platumų dykumose neigiama (žemiausia –42 °C), subtropinėse ir tropinėse – teigiama. Didelės paros temperatūros svyravimų amplitudės. Pučia smarkūs (vidutiniškai 10 m/s) ir dažnai pastovios krypties vėjai: afganas (Vidurinėje Azijoje), chamsinas (Egipte), samumas (Arabijos pusiasalyje, Šiaurės Afrikoje). Daug saulėtų dienų. Per metus iškrinta ne daugiau kaip 250 mm kritulių, dažniausiai mažiau kaip 100 mm, o išgaruoti galėtų daugelį kartų daugiau. Krituliai per metus pasiskirsto netolygiai; pvz., Šiaurės Afrikoje, Pietvakarių ir Vidurinėje Azijoje jų daugiausia šaltuoju metų laiku, Indostane (Tharo dykuma) – vasarą. Metinis kritulių kiekis labai svyruoja (gali nelyti kelerius metus iš eilės). Mažas debesuotumas ir santykinis oro drėgnis, išskyrus dykumas žemynų vakarinėse pakrantėse (Pietų Afrikoje, Pietų Amerikoje), palei kurias teka šaltosios jūrų srovės (ten būna dažni rūkai, didelis debesuotumas). Aridinių dykumų vandenys – tranzitinės upės (pvz., Nilas) arba tekančios iš vandeningų sričių ar kalnų ir pasibaigiančios dykumoje, periodinės ir laikinosios (po liūčių) upės ir srautai, periodiniai ir druskingi ežerai; gruntinis vanduo negiliai, dažniausiai labai mineralizuotas. Ten, kur yra daugiau gėlo vandens, susidaro oazės.

Dykumų egzogeniniai procesai – fizinis ir cheminis dūlėjimas, defliacija, korazija, eolinė akumuliacija, erozija (smarkios liūtys) formuoja savitas reljefo formas; būdingiausios – įvairių tipų kopos (skersinės, išilginės, ovalios, parabolinės, žvaigždinės, barchanai), kopagūbriai, defliacinės įdubos, jardangai, atlikuonys. Yra reliktinių reljefo formų (vadės, terasos), išlikusių iš vėsesnio ir drėgnesnio klimato laikų. Dykumų dirvodaros procesas menkas. Maža organinių medžiagų, be to, jos labai greitai mineralizuojasi. Vyrauja genetiškai nesusiformavę dirvožemiai, pradžiažemiai, kalkžemiai, kalciažemiai, smėlžemiai, druskožemiai. Tirpiosios druskos (karbonatai, sulfatai, chloridai) kaupiasi dirvožemio paviršiuje. Susidaro karbonatingos, silicingos, gipsingos, druskingos plutos. Ten, kur paplitusi molinga pluta, susidaro takyrai.

Pagal substratą aridinės dykumos skirstomos į smėlingąsias (ergai, kumai, nefudai), žvirgždingąsias smėlingąsias, žvirgždingąsias, skaldingąsias (seryrai, regai), akmeningąsias, arba uolingąsias (hamados), priemolingąsias, molingąsias (takyrai, šotai, nebkos), druskožemines (sebchos, kevirai, plajos). Didžiausios smėlingosios dykumos: ar Rub al Chali, Didysis Rytų ergas, Didysis Vakarų ergas, Didžioji Smėlio dykuma, Didžioji Viktorijos dykuma, Takla Makano dykuma. Žvirgždingųjų dykumų didžiausi plotai yra Sacharoje (Libijos dykuma), Gibsono dykumoje, Gobio dykumoje, akmeningųjų – Sacharoje (Achaggaras, Tibesti, Tanizruftas), Arabijos pusiasalyje, Atacamos dykumoje, molingųjų dykumų yra Turkmėnijoje, druskožeminių – Irane (Dešte Keviras).

Aridinių dykumų augalija prisitaikiusi prie karšto ir sauso klimato. Šviesi žievės ir lapų spalva saugo ją nuo perkaitimo, šaknys skverbiasi gilyn arba smarkiai išsišakojusios driekiasi arti paviršiaus. Daugelis augalų plaukuoti, dygliuoti, apsitraukę vaškinėmis apnašomis, turi smulkius, standžius arba mėsingus lapus, todėl mažai garina vandens. Efemerai (trumpos vegetacijos augalai) auga tik lietinguoju periodu. Puskrūmiai vegetuoja ilgiau; jie turi ilgas ir tankias šaknis, taupiai vartoja drėgmę. Halofitai prisitaikę ne tik prie sausros, bet ir prie druskos pertekliaus. Afrikos ir Amerikos dykumose kai kur gausu sukulentų – augalų su mėsingais organais, kuriuose kaupia drėgmę (kaktusai, agavos). Smėlingųjų dykumų augalija yra daugiarūšė. Daugelis augalų (efemerai, krūmai, iš dalies medžiai) prisitaikę prie užpustymo, pvz., Vidurinės ir Centrinės Azijos dykumose auga baltųjų saksaūlų miškai, džiuzgūnų krūmynai. Akmeningose dykumose, pvz., Sacharos hamadoje, augalijos danga labai reta; auga įvairių kiečių rūšys, būdingi keimerūninių (Zygophyllaceae), pliumbaginių (Plumbaginaceae), eglūninių (Tamaricaceae) šeimos augalai. Molingose dykumose auga daugiausia sporiniai augalai. Dykumų augalijos biologinis produktyvumas nedidelis. Vidutiniškai 1 ha yra 5–10 t biomasės (daugiau kaip 50 % podirvyje). Zoomasė yra didesnė negu kitose sausumos ekosistemose, apie 5 % visos biomasės.

Drėgmės stoka, dideli temperatūros svyravimai, nuolatinis arba sezoninis geriamojo vandens, maisto trūkumas, stiprūs vėjai, natūralių slėptuvių ir pavėsio stoka nulėmė gyvūnijos sudėtį ir prisitaikymo kryptis. Paplitę greitai bėgiojantys (kanopiniai – antilopės, kulanai, laukiniai arkliai, besparniai stambūs paukščiai – stručiai emu, driežai – iguanos, gekonai), greitai šliaužiantys (gyvatės), šuoliuojantys (raudonosios kengūros, kengūrinės žiurkės, šokliai), nepalankiu laikotarpiu įsirausiantys į smėlį (skorpionai, gyvatės, kurmiai) gyvūnai. Įvairių žemynų ir klimatinių juostų gyvūnai prie dykumų prisitaikę panašiais būdais. Pvz., fenekai, ausytieji ežiai, ilgaausiai šokliai turi dideles ausis, kurios padeda atiduoti šilumos perteklių. Dažniausiai dykumų gyvūnus dieną nuo kaitrios saulės saugo ir neleidžia perkaisti, o naktį sušalti kūno danga: storas šarvas (vėžlių), žvynuota oda (roplių), tankus kailis (lapių, smiltpelių, Džungarijos žiurkėnų); kompaktiškas blizgantis chitininis dangalas (mėšlavabalių) ar baltas kailis (oriksų) atspindi kaitrius saulės spindulius. Daugelis dykumos gyvūnų veiklūs naktimis; kai kurie per vasaros karščius įminga (starai), o veikliausi būna tada, kai auga efemerai. Vieni ieško vandens greitai bėgdami (kanopiniai), kiti geria jį labai retai arba visai negeria, taupiai vartoja ir kaupia organizme gaunamą su maistu vandenį. Sausringąjį laikotarpį kai kurie vabzdžiai praleidžia būdami kiaušinio arba lėliukės stadijos. Daugelis gyvūnų rūšių vartoja metabolinį vandenį, kurio organizme atsiranda dėl medžiagų apykaitos iš riebalų, todėl jie kaupia riebalų atsargas (kupranugariai). Ropliai reguliuoja savo kūno temperatūrą naudodami išorinius šilumos šaltinius, todėl jiems reikia mažiau maisto ir energijos, jie rečiau kvėpuoja ir mažiau praranda drėgmės. Daugiausia rūšių yra žinduolių (graužikų, kanopinių), roplių (ypač iš agaminių šeimos); daug vabzdžių (dvisparnių, vabalų), voragyvių (vorų, skorpionų).

Poliarinės dykumos

Poliarinės dykumos susidariusios dėl didelio šalčio ir sniego. Skirstomos į arktines ir ledo dykumas. Arktinėse dykumose, kur dėl sausros negali susidaryti ištisinė augalijos danga ir susiformuoti dirvožemis, fragmentiškai aptinkamos tik kerpės, samanos ir dumbliai, įsitvirtinę ant uolienų nuolaužų. Kur tirpstančio ledyno pakraščiai slypi po morenų danga, auga ir aukštesnieji augalai. Ledo dykumose (Antarktidoje, kai kuriose Antarkties salose) augalų visai nėra.

Pedernaleso druskožemiai (Čilė)

Atacamos dykuma

Sirijos dykuma

798

265