Džomolungma iš Nepalo pusės (Sagarmathos nacionalinis parkas)
Džomolùngma (kinų k. Qomolangma Feng, tibetiečių k. Chomolungma, nepalų k. Sagarmāthā, anglų k. Mount Everest), Čomolùngma (Chomo Lungma), Everèstas, aukščiausia pasaulyje Himalajų kalnų viršūnė. Per Džomolungmą eina Nepalo–Kinijos valstybinė siena.
Aukštis 8848,86 m (2020); įvairiuose šaltiniuose nurodomas aukštis skiriasi dėl skirtingo matavimo būdo (Nepale buvo matuojama su sniego danga, Kinijoje – be). Dėl Himalajuose vykstančių tektoninių procesų (sukelia Indijos ir Eurazijos litosferos plokščių kolizija) kalnas nuolat aukštėja; manoma, kad dėl stiprių žemės drebėjimų 2015 04 25 (magnitudė 7,8) ir 2015 05 12 (magnitudė 7,3) galėjo kiek pažemėti. Džomolungma piramidės pavidalo, susidariusi iš mezozojaus kristalinių uolienų, klinties ir metamorfinių skalūnų. Ledynai (Rongbuko, Kangšungo, Khumbu ledynas) nusileidžia maždaug iki 5000 m aukščio. Viršūnėje vidutinė oro temperatūra liepą –19 °C, sausį – –35 °C (būna iki –60 °C). Daugiausia kritulių (sniegas) iškrinta per vasaros musonus (trunka nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo vidurio). Būdingos staigios pūgos (vėjo gūsių greitis iki 160 km/val.). Nuo netoliese esančios (pietinėje pusėje) Lhotsės viršūnės skiria Pietinis balnas (aukštis 7906 metrai). Nepalo teritorijoje yra Sagarmathos nacionalinis parkas – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1979).
Džomolungma iš Tibeto pusės
Aukščiausios pasaulyje viršūnės aukštį nustatė (1856) trianguliacijos matavimus (projektas Great Trigonometrical Survey of India, 1802–71) atlikusi britų ekspedicija; viršūnė pavadinta vieno pirmųjų ekspedicijos vadovų (1823–43) ir kalno tyrinėtojų britų geografo Georgeʼo Everesto vardu.
Džomolungma
Nepalo pusėje veikia 5 meteorologijos stotys (realaus laiko režime registruoja oro temperatūrą, drėgnumą, atmosferos slėgį, vėjo greitį; prietaisai veikia naudodami saulės baterijomis įkraunamus akumuliatorius): Phortse kaime – 3810 m, netoli bazinės alpinistų stovyklos – 5315 m, bei palei Khumbu ledyną, vieną populiariausių kopimo į Džomolungmą maršrutų – 6464 m, 7945 m ir 8430 m aukštyje. Paskutinę, aukščiausiai pasaulyje esančią stotį 2019 pradžioje įrengė didžiausios mokslinės ekspedicijos į Džomolungmą dalyviai; Perpetual Planet ekspediciją (daugiau kaip 30 dalyvių: šerpų, alpinistų gidų, mokslininkų – geologų, glaciologų, biologų, klimatologų, kartografų, – žiniasklaidos atstovų) organizavo Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinės geografijos draugijos ir Nepalo Tribhuvano universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su šveicarų bendrove Rolex.
Alpinizmas
Pirmosios britų alpinistų ekspedicijos (1921–23) būdavo rengiamos iš šiaurinės, Tibeto, pusės (iki 1949 Nepalas buvo uždaras).
Pirmojoje ekspedicijoje (vyko 1921 kovą–rugsėjį, vadovavo Charlesas Kennethas Howardas-Bury) dalyvavo Haroldas Andrew Raeburnas, Alexanderis Mitchellas Kellasas, George’as Herbertas Leighas Mallory, Guy Henry Bullockas (alpinistai), Alexanderis Frederickas Richmondas Wollastonas (gamtininkas ir gydytojas), Alexanderis Macmillanas Heronas (geologas), Henry Treise’is Morsheadas ir Edwardas Oliveris Wheeleris (topografai); atlikta Džomolungmos apylinkių (šiaurinėje ir rytinėje pusėje) kartografavimas, biologiniai ir meteorologiniai tyrimai, sukūrti detalūs topografiniai ir geologinis žemėlapiai; 1921 08 18 buvo pasiektas 6800 m aukštis. 1953 05 29 pirmieji į Džomolungmą įkopė E. P. Hillary (Naujoji Zelandija) ir šerpas Tenzingas Norgay (Nepalas) – Didžiosios Britanijos ekspedicijos (vadovas Johnas Huntas) dalyviai. 1975 įkopė pirmoji moteris Junko Tabei (Japonija). Be papildomo deguonies į Džomolungmą 1978 įkopė Peteris Habeleris (Austrija) ir R. Messneris (Italija); pirmieji žiemą (1980) – Leszekas Romanas Cichy ir Krzysztofas Jerzy Wielickis (Lenkija).
1921 britų ekspedicijos dalyviai: pirmoje eilėje (iš kairės į dešinę) – G. H. L. Mallory, E. O. Wheeleris, G. H. Bullockas, H. T. Morsheadas, antroje – A. F. R. Wollastonas, Ch. K. Howardas-Bury, A. M. Heronas, H. A. Raeburnas
Pagrindinės alpinizmo bazės yra 5200–5400 m aukštyje; šiaurinė – Rongbuko ledyno, pietinė – Khumbu ledyno slėnyje. Apie 20 kopimo maršrutų; populiariausi: šiaurinis – iš Tibeto pusės (per Šiaurinį balną), pietinis – iš Nepalo (per Pietinį balną).
šiaurinė alpinistų bazinė stovykla
Į Džomolungmą dažniausiai kopiama du kartus per metus, pavasarį (gegužę, prieš vasaros musonų pradžią) ir rudenį (spalio–lapkričio mėnesiais). Iki 2001 į Džomolungmą įkopė 980 alpinistų, tarp jų 60 moterų (žuvo 167 alpinistai), iki 2007 – 2436 (žuvo 216), iki 2013 – apie 3500 alpinistų. Per 2021 sezoną Nepale buvo išduotas rekordinis (408) leidimų kopti kiekis. Apie 1/4 kopiančiųjų žūsta esant blogoms oro salygoms (kūnai dažniausiai lieka vietoje). 1996 05 10–11 dėl stiprios sniego pūgos žuvo 8 iš į viršūnę kopti išėjusių alpinistų. 2014 04 18 dėl ledo griūties ant Khumbu ledyno žuvo 16 alpinistų (9 buvo sužeisti). 2015 04 25 Nepale įvykęs žemės drebėjimas (epicentras 80 km į šiaurę nuo Katmandu) sukėlė laviną Pumori kalne; sniegas, ledo ir uolienų nuolaužos užgriuvo pietinę bazinę stovyklą (žuvo apie 20 žmonių).
Lietuviai
Pirmieji lietuviai, kurie iš tolo pamatė Džomolungmą, buvo D. Makauskas, Rimantas Neverauskas ir Vilius Šaduikis (1988; SSRS II-os rinktinės sudėtyje dalyvavo žvalgybinėje ekspedicijoje prie Kančendžungos masyvo). 1992 buvo suorganizuota pirmoji pasaulio lietuvių ekspedicija į Himalajus; alpinistai Vilius Šaduikis ir V. Vitkauskas bandė įkopti į Džomolungmą iš šiaurinės pusės (per Tibetą), bet dėl blogų oro sąlygų pasiekė tik 7800 m aukštį. 1993 05 10 į Džomolungmą įkopė (pirmasis iš Baltijos valstybių) V. Vitkauskas (1993–96 surengė ekspediciją Lietuvos vėliava – aukščiausiose žemynų viršukalnėse!), 2003 05 22 – S. Vilius (pirmasis įkopė iš šiaurinės Tibeto pusės), 2007 05 15 – Aldas Baltutis, 2007 05 21 – Darius Vaičiulis, 2013 05 22 – pirmoji moteris lietuvė Edita Nichols Uksaitė, 2022 05 12 – Stanislovas Vyšniauskas. Viršūnę bandė pasiekti (2011) ir Aldona Skėraitytė, tačiau dėl ligos įkopė tik iki 7000 m aukščio.