eschatològija (gr. eschatos – paskutinis, galutinis + logos – mokslas), religijose – mokymas apie galutinį pasaulio ir žmogaus likimą. Krikščionybėje – sisteminės teologijos dalis, nagrinėjanti galutinę Dievo karalystę, galutinį kiekvieno žmogaus likimą, žmonijos ir visatos atkūrimą, Dievo atliksimą laikų pabaigoje. Dogmatikoje eschatologija skirstoma į visuotinę (paruzija, pasaulio ir istorijos pabaigos įvykiai, prisikėlimas su kūnu, visuotinis teismas, pasaulio perkeitimas, amžinasis gyvenimas, dangus, pragaras) ir individualiąją (žmogaus mirtis, asmeninis teismas, skaistykla, sielos gyvenimas su prisikėlusiu kūnu). NT pasakojimai apie Jėzaus Kristaus gyvenimą ir tarnystę yra ST eschatologinių lūkesčių, vilčių ir žmonijos atpirkimo istorijos tąsa ir išpildymas. Sinoptinėse evangelijose kalbama apie Dievo karalystę, prasidėjusią su Jėzaus Kristaus atėjimu, ir skelbiamas Jėzaus Kristaus mokymas, kad dabartinis gyvenimas lemia amžinąjį (Mt 22, 23–33). Evangelijoje pagal Joną eschatologija suprantama kaip atpirkimas ir teismas, įvykstantys susitinkant su Jėzumi Kristumi – kas tiki jo skelbtą Naujieną, turi amžinąjį gyvenimą, kas netiki, jau yra nuteistas (Jn 5, 24; 3, 18), kalbama apie atpirkimą arba galutinę pražūtį paskutinę dieną ir mirusiųjų prisikėlimą (Jn 6, 39–40). Apokalipsėje išdėstyta kosminė eschatologija apie mirusiųjų prisikėlimą, visuotinį teismą, naujus dangų ir žemę (Apr 20, 11–21, 5). Apaštalas Paulius mini paruziją, mirusiųjų prisikėlimą sieja su Jėzaus Kristaus prisikėlimu (1 Kor 15). Šiuolaikinėje katalikybėje skiriama dabarties (ją ignoruojant eschatologija klaidingai skatins žmogų bėgti nuo pasaulio) ir ateities (ją neigiant eschatologija neatitiks evangelinės tikrovės) eschatologijos. Eschatologija ypač susijusi su kristologija: pirmiausia kalbama apie Jėzų Kristų, tik po to apie žmogaus likimą, nes Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas yra žmogaus eschatologinio atpirkimo garantija. Pasak H. U. von Balthasaro, galutinė kūrinijos tikrovė yra Dievas. Bažnyčios mokymo apie eschatologiją pagrindiniai teiginiai išdėstyti Apaštalų (3 a.) ir Nikėjos-Konstantinopolio (381) simboliuose (garbingas Jėzaus Kristaus sugrįžimas, gyvųjų ir mirusiųjų teismas, mirusiųjų prisikėlimas ir būsimojo pasaulio gyvenimas), Fides Damasi (5 a. Galija; mirusiųjų prisikėlimas su kūnais, amžinasis gyvenimas ir amžinoji bausmė), Pseudoatanazo simbolyje (4–6 a.; Jėzaus Kristaus sugrįžimas, gyvųjų ir mirusiųjų teismas, mirusiųjų prisikėlimas su kūnais, atlygis už žemiškąjį gyvenimą, amžinasis gyvenimas ir amžinoji bausmė), Liono I (1254) ir II (1274) susirinkimų mokyme (teiginiai apie skaistyklą, dangų ir pragarą, visuotinį teismą), Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumente Kai kuriais eschatologijos klausimais (1979; teiginiai apie sielą, maldų už mirusiuosius ir laidojimo apeigų prasmę). Stačiatikių Bažnyčios skaistyklą aiškina kitaip nei Katalikų Bažnyčia – kai kurių Rytų Bažnyčios Tėvų minimą apvalomąją ugnį traktuoja kaip pragaro ugnį, griežtai neskiria laikinų kančių nuo amžinų pragaro kančių, tiki išsivadavimu iš jų (ypač Bažnyčios malda). Protestantai skaistyklą neigia, o eschatologiją glaudžiai sieja su kristologija. Eschatologijos terminą pirmą kartą pavartojo evangelikų liuteronų teologas A. Calovas (m. 1686).

L: J. Ratzinger Eschatologija: Mirtis ir amžinasis gyvenimas Vilnius 1996.

117