eugènika (gr. eugenēs – geros kilmės), paveldimumo dėsningumų taikymas siekiant pagerinti žmonijos prigimtį. Negatyviosiomis eugenikos priemonėmis mėginama sumažinti nepageidaujamų genų, susijusių, pvz., su paveldimomis ligomis, paplitimą. Pozityvioji eugenika – visuma priemonių, kuriomis mėginama sustiprinti pageidaujamų žmogaus savybių, pvz., intelekto, paveldimumą. Demokratinėse valstybėse leidžiama taikyti tik negatyviąsias eugenikos priemones, padedančias išvengti kai kurių genetinių ligų. Leidžiama atlikti tik genetines intervencijas, kuriomis siekiama prevencinių, diagnostinių ar gydomųjų tikslų. Eugenikos užuomazgų buvo antikos laikais (pvz., minima Platono Valstybėje). Pirmasis eugenikos terminą 1883 pavartojo anglų mokslininkas F. Galtonas. Remdamasis C. R. Darwino natūraliosios atrankos teorija, jis išplėtojo žmonijos prigimties kontrolės ir gerinimo doktriną, kuri 20 a. pradžioje buvo populiari Europoje ir Amerikoje. Eugenikos šalininkų teigimu, socialinės problemos, pvz., skurdas, alkoholizmas, prostitucija ar polinkis nusikalsti, yra genetiškai nulemtos ir todėl jas pašalinti galima ribojant tam tikrų visuomenės grupių reprodukciją. 1907–30 daugelyje Jungtinių Amerikos Valtijų valstijų buvo priimti prievartinės nusikaltėlių, t. p. psichikos ligonių sterilizacijos įstatymai. 1933 Vokietijoje naciai priėmė Eugeninės sterilizacijos įstatymą (genocidas). Po Antrojo pasaulinio karo įsivyravo neigiamas požiūris į eugeniką.

1666