filomãtai (gr. philomatheia – mokslo meilė, smalsumas), nelegali Vilniaus universiteto studentų draugija, veikusi 1817 10 01–1823 10. Steigėjai: studentai A. Mickevičius, J. Jeżowskis, O. Pietraszkiewiczius ir T. Zanas. Filomatams vadovavo prezidentas (J. Jeżowskis), viceprezidentas (ir iždininkas), sekretorius. Daugiausia turėjo 21 narį; dauguma iš smulkiųjų bajorų. 1817 įstatai numatė draugijos tikslus – lavinimąsi ir dorinį tobulėjimą. Kas sekmadienį rengti susirinkimai, kas 4 savaites kiekvienas narys parengdavo pranešimą. Susirinkimuose filomatai skaitė savo rašinius iš įvairių mokslo sričių, literatūros ir poezijos. 1818 įstatai numatė visuomenės švietimą, kurį filomatai suprato kaip politinės kovos, siekiant atkurti Abiejų Tautų Respubliką, priemonę. Sudaryti filomatų skyriai: literatūros ir moralinių mokslų (7 nariai, vadovas A. Mickevičius), fizikos, matematikos ir medicinos mokslų (4 nariai, O. Pietraszkiewiczius). Nariai suskirstyti į 3 pakopas: vadovybė, tikrieji nariai, nariai korespondentai. Susirinkimai vyko kas 2 savaites, pranešimams parengti buvo skiriama 3 mėnesiai. Moksliniuose referatuose ir grožinėje kūryboje vis labiau ėmė vyrauti tautiniai motyvai (į įstatus įrašytas tikslas šviesti tautą). Po idėjinio susiskaldymo draugija buvo pertvarkyta. Filomatų idėjoms tarp studentų skleisti įkurta slapta Bičiulių sąjunga (1819–22), 1822 perorganizuota į filadelfus (1822–23). 1820 T. Lozińskis įkūrė Mokslo sąjungą, O. Pietraszkiewiczius – Krašto gamtininkų sąjungą, T. Zanas – Spindulingųjų draugiją. 1820 rudenį iš patikimesnių spindulingųjų įkurta filaretų, o Kražiuose – Juodųjų brolių draugija. Filomatai turėjo įtakos Kauno ir Kėdainių mokyklų moksleiviams. Palaikė ryšius su Vilniaus masonais. Bendravo su slapta Varšuvos patriotine draugija; jos veikloje dalyvavo K. Piaseckis ir T. Zanas. 1820–21 sumažėjo narių (Vilniuje gyveno 11), nerengė mokslinių posėdžių, mokslinį darbą organizavo naujai įkurtose draugijose. 1821 filomatai pradėjo organizacijos pertvarkymą – nustojo vadintis filomatais (veikė be pavadinimo). Pertvarkymą nutraukė prasidėjusi Vilniaus universiteto studentų byla. Vilniaus švietimo kuratoriaus A. J. Čartoriskio įsakymu sudaryta tardymo komisija per kratą T. Lozińskio bute rado kompromituojančios medžiagos. Filomatams susitarus, T. Zanas informavo universiteto rektorių J. Twardowskį apie filaretus, tai išsaugojo pagrindinę organizaciją (filomatus). Filomatai pasivadino Baltaisiais, 1823 03 23 parengti nauji įstatai. Baltieji vadovavo ir rengė įstatus žemesnio lygio filadelfų skyriams. Filomatai kalbose pabrėždavo, kad būtina kovoti dėl tėvynės nepriklausomybės, tai yra kiekvieno piliečio pagrindinė pareiga. 1823 10 23–24 prasidėję masiniai filomatų ir filaretų suėmimai visiškai sustabdė draugijos veikimą. Tardymo komisija ištardė apie 200 studentų, 108 iš jų suėmė. Filomatų vadovai T. Zanas, A. Mickevičius, J. Jeżowskis buvo įkalinti. E. Masalskis ir O. Pietraszkiewiczius su kitais nesuimtais filomatais ir filaretais įkūrė pagalbos suimtiesiems komitetą. Suimtieji neatskleidė tikrųjų filomatų tikslų ir vaidmens kitose jaunimo organizacijose; daugiapakopė draugijos veikla liko neatskleista. Komisija, neradusi įkalčių, dalį filomatų ir filaretų iš kalėjimo išleido 1823, kitus – 1824 pradžioje. 1824 08 04 carui patvirtinus komisijos nuosprendį 10 aktyviausių filomatų ir 10 filaretų buvo ištremti. T. Zanui, kaip filaretų vadovui, paskirta vienerių metų, J. Čečiotui – pusės metų kalėjimo ir neterminuota tremtis.

P: Archiwum Filomatów Kraków t. 1–10 1913–34; A. Łucki Towarzystwo filomatów Kraków 1924; H. Mościcki Promieniści, filomaci, filareci Warszawa 1924, Z filareckiego świata Warszawa 1924; Wybór pism filomatów Wrocław–Kraków 1959; Korespondencja filomatów (1817–1823) Warszawa 1989. L: V. Maciūnas Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje Vilnius 21997; J. Kallenbach Ród filomatów Wilno 1919; Z. Jabłońska-Erdmanowa Oświecenie i romantyzm w stowarzyczeniach młodzieży wileńskiej na początku XIX wieku Warszawa 1931; A. Kamiński Polskie związki młodzieży (1804–1831) Warszawa 1963; A. Witkowska Rowieśnicy Mickiewicza: Życiorys jednego pokolenia Warszawa 1998.

2947