filosòfija (gr. phileō – myliu, mėgstu + sophia – išmintis), žmogaus sąmoningo buvimo pasaulyje forma, grindžiama pastangomis pagilinti prasmės išgyvenimą, apmąstant būtį, mąstymą bei žmogaus veiklos formas. Filosofijos samprata nevienareikšmiška: ji yra istoriškai kintanti ir įvairių filosofijos mokyklų bei doktrinų skirtingai traktuojama. Istoriškai susiklostė dvi filosofijos šakos: Vakarų filosofija ir Rytų filosofija.

Vakarų filosofija

Senovės graikų filosofija yra pirmasis Vakarų filosofijos istorijos etapas. 7–6 amžių prieš Kristų sandūra vadinama 7 išminčių epocha. Įvairiuose šaltiniuose nurodomi skirtingi išminčių vardai, dažniausiai minimi Biantas, Pitakas, Solonas ir Talis Miletietis; pastarasis laikomas pirmuoju filosofu. Anot Aristotelio, bandžiusio rekonstruoti ankstyvąjį filosofijos raidos etapą, Talis Miletietis pirmasis iškėlė klausimą apie galutinį tikrovės pradą (archė). Motyvas, vertęs jį kelti šį klausimą, nėra aiškus. Aristotelis tokiu motyvu laiko nuostabą. Anot jo, žmogų stebina tai, su kuo jis tiesiogiai susiduria savo aplinkoje, vėliau imama stebėtis ir klausti apie galutines visa ko priežastis bei pradus ir filosofuoti. 6–5 amžiuje prieš Kristų gyvenusius filosofus labiausiai stebino pasaulio vienovė ir darna (kosmos). Nuostabą jie išreiškė klausimu apie tikrovės pagrindą sudarantį pradą. Talis Miletietis juo laikė vandenį, Anaksimandras Miletietis – apeironą, Anaksimenas Miletietis – orą. Empedoklio manymu, pasaulis sudarytas iš 4 pradų – žemės, vandens, oro ir ugnies. Demokritas pasaulio vienovę aiškino atomų savaiminiu judėjimu. Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas įrodinėjo, kad tikroji būtis yra nedaloma ir nekintanti, o juslėmis suvokiama pasaulio įvairovė ir kitimas tėra tik regimybė. Nors žinojimas, kurio siekė šie mąstytojai, neteikė praktinės naudos, bet nebuvo ir vien smalsumo tenkinimas. Herakleitas pašiepė daugžinystę teigdamas, kad ji žmogaus neišmoko protauti. Filosofinis žinojimas neatsiejamas nuo tam tikro gyvenimo būdo, kuris ir skiria filosofą nuo nefilosofo, tai yra išmintis, pakeičianti visą žmogaus esybę ir suteikianti jo gyvenimui gilesnę prasmę. Manoma, filosofu pirmasis save pavadino Pitagoras. Anot jo, filosofui nerūpi nei garbė, nei nauda, jam svarbu dalykų esmės pažinimas, keičiantis visą žmogaus gyvenimą. Pitagoras subūrė filosofų bendruomenę, kurioje kartu su matematiniais tyrinėjimais buvo praktikuojama griežta askezė, atliekamos iniciacinės praktikos, atskleidžiančios naujiems adeptams slėpinius, susijusius su pomirtiniu gyvenimu. Laikotarpis nuo 7 amžiaus pradžios iki 5 amžiaus prieš Kristų vadinamas ikisokratiniu. Ne taip kaip ankstesnieji filosofai, kurie daugiausia tyrinėjo gamtą, Sokratas svarbiausiu laikė klausimą – kaip žmogui dera gyventi. Filosofiją jis traktavo kaip dorybės ugdymo discipliną. Sokratas polemizavo su sofistais, išmintimi laikančiais iškalbos meną, padedantį nugalėti teisminiuose ginčuose ar politinėse diskusijose. Anot Sokrato, toks požiūris veda į pažintinį bei moralinį reliatyvizmą, nesuderinamą su tikrąja išmintimi – absoliučiais dorovės principais grindžiamu gyvenimu. Sokratas savo filosofiją plėtojo ne rašytinio teksto forma, o gyvu pokalbiu, kurio tikslas buvo padėti pašnekovui įsisąmoninti savąjį nežinojimą, pažadinti jame glūdinčią dorybę ir taip pakeisti jo gyvenimą. Filosofiją, kaip gyvenimo meną, traktavo ir Sokrato mokinių įkurtos filosofinės mokyklos (kinikai, Kirėnės mokykla). Platonas bandė sokratiškąją dorybės ugdymo sampratą susieti su klausimu apie tikrosios būties prigimtį. Anot jo, tikroji būtis yra ne juslėmis suvokiama tikrovė, o ideali, antgamtinė būtis – idėjos, kurias pažinti kliudo kūniška žmogaus prigimtis, todėl filosofas turįs stengtis kiek įmanoma išvaduoti savąją sielą nuo sąsajos su kūnu; tam reikia nuosekliai ir įvairiapusiškai lavintis. Toks lavinimas, apimantis ir intelektinį pažinimą, buvo praktikuojamas Platono įkurtoje mokykloje (Akademijoje). Itin didelė reikšmė čia buvo teikiama matematikai, kurią Platonas traktavo kaip abstraktaus mąstymo, padedančio filosofo sielai išsivaduoti nuo sąsajos su kūnu ir taip tapti panašiu į dievą, lavinimą. Beveik visi Platono tekstai parašyti laisvu pokalbių stiliumi. Juose gausu mito elementų. Neretai tai, kas teigiama viename tekste, paneigiama kitame, nėra darnios požiūrių sistemos.

Filosofijai visą žiniją aprėpiančios sistemos pobūdį bandė suteikti Platono mokinys Aristotelis. Jis skyrė teorinę ir praktinę filosofiją. Teorinę filosofiją sudarė 2 dalys. Pirmojoje, vėliau pavadintoje metafizika, buvo tyrinėjami bendriausi ir pamatiniai tikrovės principai. Antroji dalis – juslėmis suvokiamo pasaulio tyrinėjimas (fizika). Praktinę filosofiją sudarė žmogaus gyvenimui būtinų žinių teikiančios disciplinos – etika, politika, poetika ir retorika. Svarbią vietą Aristotelio sistemoje užėmė logika, formuluojanti universalias mąstymo taisykles. Kiekvienai žinijos sričiai Aristotelis pripažino savitą žinojimo formą, bet aukščiausia filosofinio žinojimo forma laikė nuo bet kokių praktinių reikšmių nepriklausomą grynąją teoriją. Vien jai atsidėjęs žmogus tampąs labiausiai panašus į dievą, kurį Aristotelis suprato kaip gryną, save mąstantį mąstymą.

Helenizmo epochoje susiformavo stoicizmas, skepticizmas, epikūrizmas, neoplatonizmas. Stoikai (Zenonas Kitijietis, Seneka, Epiktetas, Markas Aurelijus) svarbiausiu filosofijos uždaviniu laikė pasaulyje viešpataujančios būtinybės įsisąmoninimą, kurį pasiekęs žmogus ramiai paklūsta pasaulyje viešpataujančiam kosminiam protui. Epikūro įkurtoje mokykloje propaguotas nuosaikus mėgavimasis gyvenimu, kylantis iš žmogaus gyvenimą valdančios neišvengiamybės įsisąmoninimo. Iš esmės panašaus tikslo siekė ir skeptikai (Pironas Elidietis, Sekstas Empirikas), kurie laikėsi požiūrio, jog laimingai galima gyventi tik aiškiai suvokus, kad joks teiginys negali būti galutinai patvirtintas ar paneigtas, tad dera susilaikyti nuo bet kokio sprendimo. Neoplatonizmo atstovas Plotinas pabrėžė ekstatinės (ekstazinės) patirties svarbą filosofiniam gyvenimo būdui. Nors šių filosofinių doktrinų turiniai buvo skirtingi, visos mokyklos filosofiją traktavo panašiai – kaip dvasines pratybas, kurių tikslas ne tiek suteikti žinių apie tikrovę, kiek padėti žmogui pasiekti dvasios ramybę ir laimę.

Helenizmo epochos mokslininkai pabandė susisteminti antikoje susiformavusias skirtingas filosofijos sampratas ir suformulavo šešis filosofijos apibrėžimus: buvinių kaip buvinių pažinimas; dieviškų ir žmogiškų dalykų pažinimas; panašėjimas į Dievą tiek, kiek tai įmanoma žmogui; pasirengimo mirčiai pratybos; menų menas ir mokslų mokslas; išminties meilė.

Ankstyvosios krikščionybės filosofija. Atsiradus krikščionybei filosofijos samprata iš pradžių mažai keitėsi. Pirmieji krikščionys dažnai ir patys save vadino, ir kitų buvo vadinami filosofais. Jiems kėlė nerimą klausimas – ar galima krikščionims, disponuojantiems per apreiškimą gauta aukščiausiąja tiesa, perimti iš pagonių žinias, kurias jie pasiekė netobulu žmogaus protu. Tertulijonas retoriškai klausė: Kas bendra tarp Atėnų ir Jeruzalės, tarp Akademijos ir Bažnyčios? Ilgainiui nugalėjo požiūris, kad filosofija ne tik nėra nesuderinama su krikščioniškuoju tikėjimu, bet gali būti jam naudinga formuluojant krikščioniškąją tikėjimo doktriną ir ginant ją nuo pagonių. Jau 2–3 amžiuje susiformavo kelios mokyklos, kurios kėlė uždavinį filosofiniais metodais interpretuoti apreiškimą. Patristikai (2–7 amžius) būdingos Bažnyčios tėvų (Origeno, Klemenso Aleksandriečio, Grigaliaus Nysiečio) pastangos išplėtoti ir įtvirtinti krikščioniškąją doktriną perimant iš antikos filosofijos išplėtotas sąvokas ir samprotavimo būdus. Filosofija imta traktuoti kaip priemonė, turinti padėti geriau suprasti krikščioniškojo tikėjimo turinį. Šis požiūris labiausiai išplėtotas Augustino veikaluose, kuriuose krikščionių tikėjimo turinys dėstomas iš neoplatonikų perimtomis sąvokomis. Anot Augustino, krikščionybė ir yra tikroji filosofija, nes padėdama pažinti Dievą ir patį save ji padaro žmogų laimingą. 529 imperatoriui Justinianui uždarius Platono akademiją, didesnę dalį senovės graikų filosofijos paveldo išsaugojo arabai (Averojus, Avicena ir kiti), kurie kaupė, vertė ir komentavo jų raštus. 9 amžiuje prasidėjus Karolio Didžiojo inicijuotam kultūriniam atgimimui, daugelio senovės filosofų veikalai į Vakarų Europą pateko išversti į arabų kalbą.

Scholastinė filosofija. 9–14 amžiuje vyraujančia filosofijos forma (scholastika) tapo senųjų tekstų analizė, komentavimas ir interpretavimas. Formavosi scholastinis metodas – dialektika (svarstant kiekvieną klausimą pirmiausia išnagrinėjami anksčiau apie tai rašiusių autorių argumentai ir tada daroma išvada). Taikant šį metodą 11 amžiuje pradėtas universalijų ginčas – ar bendrųjų sąvokų (rūšių ir giminių) turiniai sudaro savarankišką antjuslinės būties sferą, ar jie egzistuoja tik mąstyme. Kai kuriems krikščionių mąstytojams kėlė abejonių dialektikos taikymas aiškinant Bibliją. 11 amžiuje kilo dialektikų ir antidialektikų ginčas. Petras Damianis siūlė filosofiją traktuoti kaip teologijos tarnaitę ir abejojo, ar ja remiantis galima aiškinti tikėjimą. Daugelis krikščionių mąstytojų vis dėlto vertino filosofijos galimybes. Anzelmas Kenterberietis pateikė Dievo buvimo įrodymą, pagrįstą Dievo sąvokos logine analize. Albertas Didysis ir Tomas Akvinietis siekė pagrįsti ir susisteminti krikščioniškojo tikėjimo doktriną remdamiesi Aristotelio filosofija. Jie galutinai atskyrė filosofiją nuo teologijos, traktuodami ją kaip prigimtiniu protu grindžiamą pažinimą, o teologiją siedami su dieviškosios malonės apšviestu protu. Daugelyje vidurinių amžių universitetų filosofijos fakultetu buvo vadinama parengiamoji universitetinių studijų pakopa, kurioje studijuojami laisvieji menai. Šių studijų tikslas buvo pasirengti studijoms aukštesniuose (teisės, medicinos ir teologijos) fakultetuose. Tapusi universitetinių studijų disciplina filosofija vis labiau ėmė įgyti grynojo žinojimo, menkai susijusio su filosofiniu gyvenimo būdu, pavidalą. Filosofijos turinį ir formą lėmė universitetuose įsigalėjusi dėstymo ir egzaminavimo tvarka. Filosofinis gyvenimo būdas siekiant dvasinio tobulėjimo tapo nuo universitetų nepriklausomų vienuolijų prerogatyva.

14 amžiuje prasidėjo senųjų mokyklų filosofinių sistemų kritika. W. Okamas abejojo abstraktaus mąstymo pajėgumu pažinti tikrovę ir pabrėžė Dievo visagalybę. J. Eckhartas, J. Tauleris, F. Seuse kėlė mistinės patirties reikšmę žmogaus dvasiniam tobulėjimui.

Naujųjų amžių filosofija. F. Petrarcos ir G. Boccaccio inicijuotas humanizmo sąjūdis prasidėjo kaip visiškas nusigręžimas nuo scholastikos. Humanizmas jiems reiškė žmogaus visapusišką tobulėjimą studijuojant antikos kultūrinį palikimą. Filosofijai vėl bandyta suteikti filosofinio gyvenimo būdo pavidalą. M. Montaigne’is propagavo skepticizmo nuostatą, neigė mokyklinės filosofijos vertę ir, užuot kūręs sistemišką teoriją, savo pažiūras dėstė trumpų pamąstymų (esė) forma. B. Pascalis pabrėžė širdies logika grindžiamo tikėjimo pranašumą prieš teorinį žinojimą. Renesanso epochoje ėmė formuotis ir naujas pažinimo metodas – kiekybinis ir eksperimentinis gamtos tyrinėjimas. J. Kepleris ir G. Galilei iškėlė mintį, kad tikrasis pažinimas susijęs ne su tradiciniais klausimais apie esmę, o su kiekybiniais santykiais. F. Baconas suformulavo indukcinio samprotavimo principus, taip dėdamas naujųjų laikų gamtamokslinio metodo pamatą. Jis laikėsi požiūrio, kad svarbiausias pažinimo tikslas yra gamtos užvaldymas, teigė: žinojimas – jėga. Prasidėjo vis spartėjantis specialiųjų mokyklų atsiskyrimas nuo filosofijos.

17 amžiuje filosofijos dėmesio centre atsidūrė žmogaus proto tyrinėjimai (J. Locke’as, D. Hume’as, G. W. Leibnizas) ir pažinimo metodo klausimas. Racionalistai (R. Descartes’as, B. Spinoza, G. W. Leibnizas) laikėsi požiūrio, kad tikrovę geriausiai galima pažinti taikant dedukcinį metodą, kai žinios gaunamos darant išvadas iš žmogaus prote aptinkamų akivaizdžių principų. Empiristai (J. Locke’as, G. Berkeley, D. Hume’as) svarbesniu laikė indukcinį metodą, kai apibendrinama juslinė patirtis.

Svarbia filosofijos tema tapo politinės santvarkos tobulinimas. J. Bodinas, H. Grotius, J. Althusius, vėliau Ch. L. Montesquieu plėtojo valstybės ir teisės sampratą, kurios pagrindą sudarė prigimtinės teisės, tautos suverenumo ir valdymo sutarties sąvokos. N. Machiavellis reikalavo politiką atskirti nuo dorovės.

17 ir 18 amžiai vadinami švietimo epocha, kurios būdingu bruožu laikytinas besąlygiškas pasitikėjimas žmogaus gebėjimu savarankiškai pažinti pasaulį ir tvarkyti savo gyvenimą vadovaujantis protu. Toks požūris atsispindėjo prancūzų švietėjų (D. Diderot, J. Le R. d’Alembert’o, Voltaire’o ir kitų) 1751 pradėtoje leisti Enciklopedijoje. Filosofija čia traktuojama kaip pažinimo ir praktinės veiklos racionalius principus sisteminanti universali disciplina. Vokietijoje panašią filosofijos sampratą propagavo Chr. Wolffas. Filosofija jis vadino mokslą apie tai, kas apskritai įmanoma. Remdamasis daugiausia G. W. Leibnizo idėjomis Chr. Wolffas sukūrė sistemą, ilgainiui įsitvirtinusią daugelyje Vokietijos universitetų.

18 amžiaus pabaigoje–19 amžiaus pradžioje susiformavo vokiečių klasikinė filosofija. I. Kantas, iš esmės pritardamas švietėjiškam požiūriui į jokių autoritetų nepripažįstančio proto reikšmę žmogaus gyvenime, bandė apibrėžti pernelyg dideles proto pretenzijas. Jis skyrė mokyklinę filosofiją ir filosofiją pasaulio pilietine prasme. Pirmąją I. Kantas nusakė kaip iš sąvokų kylantį racionalų žinojimą, suteikantį specialiųjų mokyklų visumai sistemos pobūdį, antrąją – kaip mokslą apie galutinius žmogaus proto tikslus. Šis mokslas esąs ne tiek žinios, kurias galima kaupti ir perteikti mokyklose, kiek lavinimu išugdomas gebėjimas savarankiškai daryti racionalius sprendimus. Anot I. Kanto, teorinis protas pajėgia pažinti tik reiškinius – tikrovę tuo mastu, kuriuo ji reiškiasi pažįstančiajam subjektui. Bandydamas pažinti tikrovę pačią savaime teorinis protas susiduria su neįveikiamais prieštaravimais ir todėl negali atsakyti į klausimą, kaip žmogui dera gyventi. Į šį klausimą atsako praktinis protas – protinga ir laisva valia, pati nusistatanti etinius apribojimus.

Teorinio ir praktinio proto perskyrą bandė įveikti J. G. Fichte, kuris filosofiją traktavo kaip žmogaus dorovinio aktyvumo savistabą. Anot J. G. Fichte’s, filosofiją yra mokslas apie mokslą, turintis parodyti, kad tikrovės esmė yra laisvė. G. W. F. Hegelis išplėtojo dialektiniu metodu pagrįstą abstrakčiojo idealizmo sistemą, pagal kurią, tikrovė yra dvasios laipsniškas abstraktus savęs pažinimo procesas. Anot G. W. F. Hegelio, filosofija yra dialektinis sąvokų judėjimas (kiekvieną kartą aukštesnėje pakopoje) per jose glūdinčių prieštaravimų iškėlimą ir įveiką. Šis sąvokų judėjimas sudaro uždarą sistemą, aprėpiančią visas žinijos sritis ir atskleidžiančią dvasinę tikrovės prigimtį.

F. W. J. Schellingas stengėsi apmąstyti ne vien racionalius, bet ir iracionalius tikrovės momentus. Jo pažiūros evoliucionavo nuo panteistinio gamtos, kaip nesąmoningos dvasios, traktavimo iki mitologija ir apreiškimu grindžiamo mąstymo. F. W. J. Schellingo požiūriu, mąstymu suvokiama tik galimybė, o tikrovė atsiskleidžia per meninę kūrybą ir mituose bei religijoje aptinkamoje patirtyje. L. Feuerbacho požiūriu, G. W. F. Hegelio abstraktusis idealizmas nepagrįstai ignoruoja žmogų kaip kūnišką būtybę, kurios esmėje glūdi bendravimo su kitu žmogumi poreikis. Anot S. Kierkegaard’o, abstrahuodamasis nuo konkretybės mąstymas praranda sąlytį su tikrove ir pajėgia mąstyti tik galimybę. Tokiam abstrakčiam mąstymui jis priešino egzistencinį mąstymą, kurio pagrindą sudaro priešingas nesuinteresuotam stebėjimui (todėl neišsitenkantis jokioje visuotinybės sistemoje) absoliutus pavienio mąstytojo suinteresuotumas savąja egzistencija; tai mąstymas paradoksais, skatinančiais atlikti logiškai nemotyvuotą aistringo tikėjimo šuolį, kurį atlikęs mąstytojas tampa Dievo akivaizdoje stovinčiu pavieniu individu. A. Schopenhaueris pasaulio pagrindu laikė ne protą, o iracionalią valią, kurios objektyvacijos sudaro reiškinių pasaulį. Iš šios valios kylantis nenumaldomas troškimas gyventi yra pasaulyje viešpataujančios kančios priežastis. Anot Schopenhauerio, kančią galima įveikti tik tą troškimą nuslopinant – atsiduodant estetinei kontempliacijai arba užjaučiant kenčiančias būtybes. F. Nietzsche kritikavo Vakarų kultūrą už tai, kad pernelyg sureikšminus protą joje nusilpo kūrybiškumo galia. Dėstydamas savo pažiūras jis atsisakė loginių argumentų ir patetišku pranašo stiliumi skelbė artėjančią naują epochą, kurioje mirusio Dievo vietą užimsiąs antžmogis – jokių logikos ar dorovės principų nesaistoma ir vien nevaržomam kūrybos polėkiui paklūstanti būtybė. H. Bergsonas teigė, jog žmogaus intelektas yra tik evoliucijos suformuotas prisitaikymo mechanizmas, pateikiantis supaprastintą tikrovės vaizdą ir todėl nepajėgus atskleisti jos prigimties. Anot H. Bergsono, tikrą filosofinį pažinimą suteikia tik intuicija – panirimas į nuolat atsinaujinantį tikrovės srautą.

Šioms iracionalistinėms tendencijoms priešinga kryptimi pasuko 19 amžiaus viduryje atsiradęs pozityvizmas. Jo pradininkas A. Comte’as laikėsi požiūrio, kad sparti gamtos mokslų ir jais grindžiamos technikos plėtotė rodo žmoniją jau pasiekus brandos fazę, ir filosofija turinti užleisti vietą specialiesiems mokslams (matematikai, fizikai, chemijai, biologijai, sociologijai). K. Marxas visą ankstesnę filosofiją laikė ideologija, iškreiptai atspindinčia pasaulį ir taip pateisinančia žmonių socialinę nelygybę. Anot jo, filosofija tik aiškinusi pasaulį, o jį reikia keisti. Tiesos kriterijumi jis siūlė laikyti praktinę veiklą, o tradicinę filosofinę problematiką traktavo kaip išvestinę iš materialinę gamybą ugdančių dėsnių tyrinėjimo, t. y. iš ekonomikos. Praktiką laikyti tiesos kriterijumi siūlė ir pragmatikai (Ch. S. Peirce’as, W. James’as, J. Dewey). Anot jų, tiesa yra tai, kas vienu ar kitu požiūriu yra naudinga.

19 amžiaus viduryje Vokietijos universitetuose kilo neokantizmo sąjūdis, kviečiantis grįžti prie I. Kanto filosofijos. Svarbiausia filosofijos tema neokantininkai laikė pažinimo metodą. Marburgo mokyklos atstovai (H. Cohenas, P. Natorpas) domėjosi pirmiausia matematikos ir gamtos mokslų metodu, Badeno mokyklos (W. Windelbandas, H. Rickertas, E. Cassireris) – bandė išryškinti humanitarinių mokslų metodo specifiką ir plėtojo vertybių teoriją. Humanitarinių mokslų savitumas rūpėjo ir J. Dilthey. Anot jo, ne taip kaip gamtos mokslai, humanitariniai turi siekti ne aiškinimo, o supratimo, kurio pagrindą sudaro įsijautimas, leidžiantis išgyventi menininkų ar istorinių asmenybių vidines būsenas.

19 amžiaus pabaigoje Katalikų bažnyčioje kilo neotomizmo sąjūdis, kurio atstovai – D. J. Mercier, J. Marechalis, vėliau J. Maritainas, É. H. Gilsonas – bandė atgaivinti Tomo Akviniečio filosofiją ir pritaikyti ją šiuolaikinio žmogaus dvasinėms reikmėms.

20 amžiaus filosofija. Pozityvizmo pradėtą tradiciją 20 amžiuje tęsė loginis empirizmas (R. Carnapas, M. Schlickas, O. Neurathas). Filosofijos svarbiausiu uždaviniu jie laikė vienareikšmės kalbos, kuria būtų galima aprašyti empirinius faktus, sukūrimą. Paaiškėjus, kad to padaryti neįmanoma, K. R. Popperis pasiūlė teorijos moksliškumo kriterijumi laikyti ne jos patvirtinamumą empiriniais faktais (verifikaciją), o galimybę ją paneigti (falsifikaciją) ir taip skatinti tolesnę mokslo raidą. Th. S. Kuhnas atkreipė dėmesį, kad mokslo raida yra ne tolydus žinių gausinimas, o tam tikrų pamatinių mąstymo modelių (paradigmų), kurių kilmės patys mokslininkai nesuvokia, šuoliška kaita. P. K. Feyerabendas priėjo išvadą, kad mokslinis pažinimas tėra tik viena pažinimo formų, lygiavertė mitams, religinėms doktrinoms, maginėms praktikoms. Loginiam empirizmui artimą filosofijos sampratą plėtojo analitinė filosofija. Jos atstovai (F. L. G. Frege, B. Russellas, G. E. Moore’as) laikėsi požiūrio, kad filosofija turinti tyrinėti ne pačią tikrovę, o kalbą, kuria apie tą tikrovę kalba mokslas. Tradicinės filosofinės problemos jų buvo laikomos pseudoproblemomis, kylančiomis iš netaisyklingo kalbos vartojimo, išeities buvo ieškoma bandant performuluoti teiginius aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtomis sąvokomis. L. Wittgensteinas filosofiją traktavo ne kaip teoriją, o kaip tam tikrą praktiką, kurios tikslas – nubrėžti kalbos ribas ir taip išryškinti žmogaus gyvenimui svarbiausio klausimo, t. y. klausimo apie gyvenimo prasmę, nekalbinį pobūdį. Frankfurto mokyklos atstovai (M. Horkheimeris, T. Adorno, H. Marcuse, J. Habermasas) plėtojo kritinę teoriją, nukreiptą tiek prieš metafizinių doktrinų antiistorizmą, tiek prieš pozityvizmo žavėjimąsi gamtos mokslais. Jie bandė parodyti, kad Švietimo epochoje susiformavęs instrumentinio racionalumo modelis, kai tikimasi, jog taikant gamtos mokslų metodus žmonija taps nepriklausoma nuo gamtos jėgų, iš tikrųjų paverčia žmogų ekonominių, politinių ir socialinių institucijų auka. Fenomenologija (E. Husserlis, M. Scheleris, M. Merleau-Ponty) kvietė atsiriboti nuo grynojo mąstymo konstrukcijų dirbtinumo ir grįžti prie pačių daiktų. Filosofijos svarbiausias uždavinys – sukurti metodą, kurį taikant įvairiose pažinimo ar praktinės veiklos srityse pasireiškiančios prasmės turi būti grąžintos į intuityviai akivaizdų jų išgyvenimą. Remdamasis fenomenologine nuostata M. Heideggeris kėlė klausimą apie būtį. Jo požiūriu, Vakarų filosofija būtį yra pamiršusi. Būtis M. Heideggeriui reiškė ne tam tikrą bendriausią abstrakčią sąvoką, o laike besiskleidžiantį vyksmą, kurio prasmę atskleisti jis bandė analizuodamas žmogaus buvimo pasaulyje struktūras. Vėlesniuose darbuose M. Heideggeris iškėlė mintį apie filosofijos pabaigą teigdamas, kad jos vietą turįs užimti būties mąstymas – savaiminis būties vyksmas, kuriame žmogus gali tik dalyvauti, bet pats jo nevaldo. Tęsdami S. Kierkegaard’o pastangas išryškinti individo nelygstamą vertę egzistencializmo atstovai (G. Marcelis, K. Jaspersas, J.‑P. Sartre’as, A. Camus), savo pažiūras dažnai dėstę grožinės literatūros forma, siekė pažadinti žmogų autentiškam, t. y. savąją laisvę ir iš jos plaukiančią atsakomybę suvokiančiam, buvimui. Panašaus tikslo siekė ir dialogo filosofijos atstovai (M. Buberis, F. Rosenzweigas, E. Lévinas), daugiausia rėmęsi žydų religine tradicija. H.‑G. Gadameris plėtojo hermeneutinę filosofiją. Anot jo, tiesa atsiskleidžia ne metodiškai tyrinėjant tikrovę, o interpretuojant ankstesnių epochų kūrinius. Tokio interpretavimo galimybės sąlyga yra ta, kad žmogus visuomet jau dalyvauja istoriniame prasmės vyksme. Paskutiniais 20 amžiaus dešimtmečiais susiformavo postmodernus mąstymo stilius, kai atsisakoma pastangų sukurti darnią tikrovės aiškinimo sistemą. Šios krypties atstovų (J. Derrida, J.‑F. Lyotard’o, M. Foucault, G. Deleuze’o) veikaluose universalaus ir sau tapataus principo (Dievo, dvasios, proto, žmogaus esmės, žmonijos pažangos ir kita) vietą užima neredukuojama skirtybių įvairovė.

Rytų filosofija

Beveik tuo pat metu, kai senovės graikų gyvenamose teritorijose atsirado filosofija, panašios dvasinio gyvenimo formos ėmė rastis ir Indijoje bei Kinijoje. Svarbus Rytų filosofijos bruožas yra tas, kad čia (ne taip kaip Vakarų filosofijoje), domėn imama ne tik į išorinį pasaulį nukreipta sąmonė ar į save atsigręžusi savimonė, bet ir tokios sąmonės būsenos kaip sapnas ar net visiškai jokio turinio neturinčios sąmonės (miegas be sapnų) būsenos, pasiekiamos medituojant. Rytų filosofijos kryptys formavosi ne taip nuosekliai, kaip religinės doktrinos. Indijos filosofijos užuomazgų aptinkama Vedose, kurių seniausios dalys, manoma, parašytos apie 1500 prieš Kristų. Jose surinkta seniausiųjų laikų mitų ir religijos žinija. Apie 500 prieš Kristų prasidėjo klasikinių filosofijos sistemų laikotarpis. Susikūrė ortodoksinės, t. y. Vedų autoritetą pripažįstančios, mokyklos: samkhja, joga, njaja, vaišešika, vedanta, mimansa. Plito budizmas, džainizmas. Apie 1000 prasidėjo vadinamasis poklasikinis Indijos filosofijos tarpsnis. Kinų filosofijos klasikinio laikotarpio mokyklos – konfucianizmas ir daoizmas. Konfucijus kūrė konservatyvią dorovės ir valstybės filosofiją. Konfucianizmas polemizavo su daoizmu, vėliau – į Kiniją besiskverbiančiu budizmu, o neokonfucianizmas (nuo 11 amžiaus) tapo Kinijos valstybine filosofija. Klasikinės moralinės filosofijos temos buvo papildytos In ir jang mokyklos sukurta, I Ging knygoje išdėstyta kosmologija, pagal kurią, visas kosminis vyksmas kyla iš pradinių principų jin (moteriškas, minkštas, tamsus) ir jang (vyriškas, kietas, šviesus) sąveikos. Ši kosminė tvarka daro įtaką žmogaus gyvenimui, dorovei ir visuomenei. Daoizmo pagrindėjas Laodzi savo filosofiją išdėstė veikale Daodedzing. Modzu (5–4 amžius prieš Kristų) laikomas moizmo kūrėju. Moizmas atstovauja utilitaristiniam, į visų žmonių gerovę orientuotam požiūriui.

Dar fizikos filosofija, gamtos filosofija, gyvenimo filosofija, islamo filosofija, istorijos filosofija, lingvistinė filosofija, loginės analizės filosofija, matematikos filosofija, mokslo filosofija, religijos filosofija, socialinė filosofija, teisės filosofija. Svarbiausios nacionalinės filosofijos organizacijos pateiktos 1 lentelėje, tarptautinės – 2 lentelėje.

1 lent. Svarbiausios nacionalinės filosofijos organizacijos
Australijos filosofijos asociacija
Amerikos filosofijos asociacija
Amerikos filosofų draugija
Belgijos filosofų draugija
D. Britanijos mokslo filosofijos draugija
Italijos filosofų draugija
Kanados filosofijos asociacija
Lenkijos filosofų draugija
Prancūzijos filosofų draugija
Vokietijos filosofų draugija
2 lent. Svarbiausios tarpt. filosofijos organizacijos
Pavadinimas Centras
Tarptautinė filosofijos ir humanistinių studijų taryba Paryžius
Tarptautinis filosofijos i‑tas Paryžius
Tarptautinis mokslo istorijos ir filosofijos susivienijimas Londonas
Tarptautinė filosofijos, meno ir mokslo asociacija Bolonija

L: K. Jaspers Filosofijos įvadas Vilnius 1989; J. Pieper Kas yra filosofija Vilnius 1991; G. Colli Filosofijos gimimas Vilnius 2000; F. Copleston A History of Philosophy 9 vol. New York 1962–77; W. Röd Der Weg der Philosophie 2 Bde. München 1994–96; P. Hadot Qu’est-ce que la philosophie antique? Paris 1995.

1076

Filosofija Lietuvoje

Lietuvoje filosofijos raidos laikotarpius daugiausia lėmė visuomenės, kultūros, politikos sąlygos, mažiau – vidinė filosofijos plėtra.

Vėlyvoji vidurinių amžių filosofija (14 amžiaus pabaiga–16 amžiaus pirmoji pusė). Su filosofija pirmieji susipažino Lietuvos bajorų sūnūs, nuo 14 amžiaus pabaigoje studijavusieji Vidurio ir Vakarų Europos (Prahos, Krokuvos, Leipcigo, Bazelio ir kituose) universitetuose ir įgiję filosofijos bakalauro bei magistro laipsnius. Apsikrikštijusi Lietuva atsivėrė krikščioniškajai intelektualinei kultūrai, kūrėsi jos prielaidos, pradėta steigti mokyklas. Vilniaus katedros mokykloje galėjo būti dėstomi logikos pagrindai, reikalingi iškalbos menui. Mokyklą su filosofijos ir teologijos studijomis Vilniuje 1507 įkūrė dominikonai. Vėlyvoji vidurinių amžių filosofija dėstyta tomistiniu požiūriu. Filosofija grindė teologijos studijas, o laisvieji menai – filosofijos studijas.

Renesanso filosofija (15 amžiaus pabaiga–17 amžiaus pirmoji pusė). Renesanso kultūra Lietuvoje telkėsi miestuose, didikų ir didžiojo kunigaikščio dvaruose. Juose inteligentai supažindino visuomenę su Europos universitetuose girdėtomis humanizmo idėjomis ir Renesanso filosofija. Šias idėjas skelbė ir Lietuvoje gyvenantys arba joje besilankantys kitų šalių humanistai. Plėtota praktinė – teisės, moralės, socialinė, politinė filosofija, įprasminanti visuomenės organizaciją ir asmens veiką pasaulietinio humanizmo nuostatomis. Filosofijos idėjos daugiausia reikštos istorinėje, grožinėje literatūroje, publicistikoje, memuaruose. Ši raštija orientavosi ne į antgamtiškumą, bet į natūralumą, asmens gyvenimą žemiškoje visuomenėje. Filosofinės antropologijos nepakankamumą kompensavo filologinė ir istorinė antropologija. Pagrindinė problema tapo žmogaus prigimties pažinimas. Prigimties samprata supasaulietinta legendų apie lietuvių kilmę skleidėjams (M. Husovianui, J. Radvanui ir kitiems) aukštinant Lietuvos valdovų ir didikų prigimtines savybes, prigimties etalono ieškant didžiavyrių asmenybėse. Socialinių pertvarkymų reikalingumas humanistus įgalino išplėsti filosofinės antropologijos sritį, didžiavyriais laikant ne tik kilminguosius, bet ir kitų socialinių sluoksnių atstovus, nusipelniusius valstybės gerovei. Humanistai propagavo veikiančiąją asmenybę, valdančią situaciją apsišvietusio asmens galia, fizinėmis ir dvasinėmis pastangomis. Garbė ir atminimas visuomenėje tapo asmens pasaulietiškai suvoktos gyvenimo prasmės esmingiausiais sandais. Istorijos pažinimą apmąstęs M. Strijkovskis kūrė pamokomąją istoriką, praeitį perkeliančią į dabartį ir apeliavusią ne tik į protą, bet ir jausmus. Žmonijos pagrindinės problemos esančios tos pačios, todėl savo epochą įmanoma pažinti per ankstesnes epochas. Tikėta, kad istorinė tiesa esanti vienintelė ir nereliatyvi. Įsitvirtino retorinė istorika, nukreipta į teiginių ekspresinę ir vertinančiąją funkcijas, istorijos determinantu laikanti Kūrėjo suteiktą žmogaus prigimtį, geriausiai išreikštą didžiųjų asmenybių valinguose charakteriuose. Reformacijos sąjūdžio filosofai pirmiausia siekė asmens religinio atsinaujinimo. Vilniaus, Biržų, Kėdainių ir kitose evangelikų reformatų mokyklose filosofija dėstyta protestantiškojo aristotelizmo interpretacija, jos veikalų išleido B. Krosnevičius, A. Rasijus. Radikaliųjų evangelikų reformatų (arijonų) racionalizmas peržengė tikėjimo ribas, įgavo pasaulietinį pobūdį, teigė proto galią mąstyti savarankiškai. J. Licinius Namysłowskis skelbė viršprotinių tiesų ir proto laisvės sambūvį. S. Przypkowskis teigė religijos ir proto reikalavimų atitikimą. Nuteisinimo tikėjimu protestantiškąjį aiškinimą pirmieji pateikė A. Kulvietis ir S. Rapolionis, pabrėždami ne kulto nustatyto ritualo atlikimą, bet vidinę asmens sąsają su transcendencija. Tikėjimas įgyvendinamas vidinėmis asmens pastangomis, o religinė bendruomenė šias pastangas palaiko ir stiprina. Kėdainių gimnazijoje dėstęs J. Szydłowskis predestinacijai suteikė radikaliojo kalvinizmo išraišką, asmenį susaistė teologiniu determinizmu. Reformacijos teorijos propagavo toleranciją, ragino atsisakyti prievartos tikėjimo srityje. Arijonas S. Budnas veikale Apie kalaviją naudojantį urėdą (1583, lenkų kalba) gynė mąstymo ir žodžio laisvę. S. Przypkowskis toleranciją, kaip laisvės problemos dalį, pagrindė politiniais argumentais. Teigė, kad valstybės nesikišimas į tikėjimo sritį yra natūrali valstybės pozicija. Iš nepasitenkinimo tikrove sukūrę socialinę utopiją, Abiejų Tautų Respublikos kairiosios pakraipos arijonai feodalinę luominę santvarką laikė socialiniu ir moraliniu blogiu, o krikščionio gyvenimą pilietinėje bendruomenėje – antraeiliu reiškiniu. Utopija neigė valstybę ir jos institucijas, krikščionio galimybę dalyvauti jų veikloje, ragino išdalyti turtus vargšams. M. Czechowicas Krikščioniškuosiuose pokalbiuose (1575, lenkų kalba) išdėstė nesipriešinimo blogiui doktriną. Visuomeninė teorija formavosi veikiama Renesanso ir naujųjų amžių politinių teorijų. A. Volanas veikale Apie politinę arba pilietinę laisvę (1572, lotynų kalba) formulavo moderniosios visuomeninės sutarties teorijos esmines dalis, pilietinės visuomenės susidarymo iš pirmykštės būklės pagrindine priežastimi laikydamas nuosavybės institutą ir jo apsaugą. A. A. Olizarovskis veikale Apie politinę žmonių sąjungą (1651, lotynų kalba) pasaulietiškai nagrinėjo pilietinės visuomenės susidarymą ir funkcionavimą. Politinės filosofijos pradininkai Lietuvoje siekė apginti Lietuvos valstybės suverenumą nuo iš Lenkijos plintančių Lietuvą ir jos valdovus žeminančių prasimanymų (A. Rotundas Lenko pasikalbėjimas su lietuviu 1565, lenkų kalba), teisės filosofijos pradininkai formulavo konstitucinio valdymo principus bajoriškosios demokratijos sąlygomis, pasaulietiškai pagrindė teisę, laikė ją aukštesne už politinę valdžią. Gerai tvarkomos valstybės visuomenę įsivaizdavo kaip bendra teritorija, papročiais ir teise susijusių individų politinę organizaciją. Teoretikai siūlė išplėsti luominę laisvės sampratą – kilmingumą pakeisti aktyvia individo veikla susikurtu iškilnumu, valstiečiams ir miestiečiams suteikti pilietines teises. A. Rasijus veikale Politinis teisinis traktatas apie kilmingumą ir prekybą (1624, lotynų kalba) kūrė turtėjančios Lietuvos valstybės projektą, pabrėžė pirklių luomo vertingumą, siūlė pirklius ir inteligentiją laikyti kilmingaisiais.

Scholastinė filosofija (16 amžiaus antroji pusė–18 amžiaus vidurys). Profesionalioji filosofija Lietuvoje atsirado scholastikos pavidalu. Pasauliečių filosofinį lavinimą pradėjo jėzuitai, pakviesti įveikti reformaciją Lietuvoje. 1571 įsteigtas Filosofijos skyrius Vilniaus, vėliau Kražių, Kauno, Naugarduko, Polocko, Minsko ir kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kolegijose. Didžiausią reikšmę turėjo Vilniaus universiteto įkūrimas 1579. Jo Filosofijos fakultete (svetimtaučius profesorius netrukus pakeitė lietuviai ir lenkai) buvo daugiausia studentų, teikta laisvųjų menų ir filosofijos bakalauro bei magistro (nuo 18 amžiaus pradžios daktaro) laipsniai. Trejų metų filosofijos kursą (kolegijose dažniausiai dvimetį) sudarė logikos, gamtos filosofijos (arba fizikos), metafizikos ir etikos disciplinos. Nuo 17 amžiaus 4 dešimtmečio jas dėstė trys, nuo 1677 (įkūrus Etikos katedrą) – keturi profesoriai. Negalutiniais duomenimis, 1583–1781 Vilniaus universitetas suteikė filosofijos bakalauro laipsnį 1810, filosofijos magistro (daktaro) – 1700 asmenų. Vilniaus, Kauno, Seinų, Raseinių, t. p. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės slaviškųjų žemių vienuolynų mokyklose filosofijos studijas įkūrė dominikonai, pranciškonai, karmelitai, pijorai ir kiti. Jie filosofiją laikė būtina teologiniam išsilavinimui. Po Tridento susirinkimo (1545–63), kuriame teoriniu pagrindu katalikybei atnaujinti įžvelgtas vidurinių amžių scholastikos filosofinių sistemų moderninimas, Lietuvos mokyklose įsitvirtino scholastinis aristotelizmas, vadinamosios antrosios scholastikos (susiformavusios 16–17 amžiuje) teorijos. Jose vyravo autoritarinis metodas, faktų nepaisymas, spekuliatyvus dedukcinis teiginių išvedimas iš kitų teiginių, o ne iš tikrovės tyrimo. Kita vertus, plėtota logika, turinti šiuolaikinių logikos teorijų (loginių klasių, loginės sekos, loginės semantikos, teiginių ir predikatų, modalinės logikos) užuomazgų, semiotika ir kalbos filosofija. M. Smigleckis išgarsėjo Europoje veikalu Logika (1618, lotynų kalba). Aiškinta referencinė reikšmės teorija, empiriniai ir aprioriniai pažinimo veiksniai. Diskusijoje dėl universalijų polemizavo nuosaikieji realistai (tomistai) ir konceptualistai. Modizmo koncepcija teigė savarankiškai egzistuojančius modus kaip būties jungtis, koncepcijos kritikai tai neigė remdamiesi paprastumo principu. Gamtos filosofiją sudarė Aristotelio Fizikos ir traktatų Apie atsiradimą ir nykimą, Apie dangų, Apie pasaulį, Metereologika aiškinimas; Apie sielą ir mažųjų biologijos, psichologijos traktatų nagrinėjimas sudarė animastiką, t. y. scholastinę psichologiją. Gamtos filosofija atsižvelgė ir į naujausius gamtos mokslų laimėjimus. J. Markvartas, A. Novacijus, T. Rostoga aiškino Renesanso ir naujųjų amžių anatomijos, fiziologijos, biologijos, astronomijos atradimus – G. Galilei, T. Brahe’s, A. Vesalijaus ir kitų. 1645 O. Krügeris pritarė M. Koperniko sistemai, ją laikė tiksliausiu dangaus kūnų judėjimo nustatymu. Metafizikos, kaip mokslo apie būties pradus, reikšmė sumažėjo. Filosofai būties neprieštaringumą, substanciją, savibūtį, esmę ir egzistavimą, vienį, tiesą ir gėrį aiškino kaip būties požymius, apmąstė galimą būtį, būties teoriją dėstė atsietai nuo gamtos mokslų. Antropologija žmogaus padėtį pasaulyje suprato kaip natūralios ir antnatūralios tvarkos harmoniją – žmogus Kūrėjo aprūpintas priemonėmis, įgalinančiomis užimti deramą vietą kūrinijos hierarchijoje. Etikoje vyravo pažintiniai (ne ugdomieji) veiksniai, buvo aiškinama laimė, gėris, dorybės, aristotelinė vidurio doktrina. Politinė filosofija orientavosi į Aristotelio politinę teoriją kaip tinkamiausią Abiejų Tautų Respublikos politinei santvarkai pagrįsti – renkamoji monarchija įkūnijo aristokratinį (valstybė, didikai, senatoriai) ir demokratinį (bajorija) pradus. B. de Soxo teisės filosofijos veikale Teisės raktai Vilniaus akademikams (1648, lotynų kalba) tyrė teisės objektą, pagrindimą, šaltinius, įstatymų interpretaciją. Teisę grindė morale, papročiais, tikėjimu ir bažnytiniu autoritetu. Socialinė filosofija aiškino ekonominių santykių krikščioniškąjį teisingumą, pagrindė privačios nuosavybės būtinumą, smerkė monopolį, diskutavo dėl valstybinės valdžios teisės reguliuoti kainodarą ir pelno normą; ekonominio veikimo laisvę grindė etiniais argumentais. 17 amžiaus viduryje J. Chodzinskis siūlė visos valstybės reformą pagal pirmaujančių Europos šalių senjorinės žemėvaldos ir stiprios centrinės valdžios pavyzdį.

Naujųjų amžių filosofijos plitimas (18 amžiaus antroji pusė). Šviečiamojo laikotarpio idėjų paveikti valdantieji sluoksniai švietimą ėmė laikyti priemone, galinčia stabdyti politinį ir ekonominį smukimą. Naujas požiūris į švietimo reikšmę vertė jėzuitus ir kitas vienuolijas pertvarkyti mokslų dėstymą jų administruojamose mokyklose. Pirmieji persitvarkė pijorai. Vilniaus universitete, kolegijose ir vienuolynų mokyklose filosofija sumodernėjo. Pirmuosius naujosios filosofijos veikalus Vilniuje išleido A. Skorulskis (Filosofijos apybraiža 1755, lotynų kalba) ir B. Dobševičius (Dabartinių filosofų pažiūros 1760, Logikos paskaitos 1761, abu lotynų kalba). Logika ėmė darytis pažinimo teorija. Metafiziką sudarė ontologija, kosmologija, psichologija ir prigimtinė teologija, fiziką – bendroji ir specialioji fizika. Etika dėstyta kaip papročių mokslas. Įsitvirtino C. Wolffo filosofinė sistema, mokyklose buvo diskutuojama dėl R. Descartes’o, G. W. Leibnizo, J. Locke’o teorijų. Kosmologijoje aiškintas G. W. Leibnizo atrastas visuotinis reiškinių sąryšis. Nerviniai procesai nagrinėti pagal dekartiškąjį reflekso modelį. Matematikos taikymas aprašant psichinių procesų dinamiką vadintas psichometrija. Prigimtinėje teologijoje kritikuotas ateizmas, nagrinėta antgamtinė pasaulio determinacija. Fizikoje aiškinta kūnų statika, dinamika, akustika, optika, gravitacija, elektros reiškinių ir chemijos pagrindai. Dėstyta I. Newtono fizika, R. J. Boškovićiaus dinaminio atomizmo teorija. Pripažintas heliocentrizmas, formuotas istorinis požiūris į gamtą – fluidų chemijos, fizikos ir gamtos filosofijos sąvokomis aiškinta Žemės evoliucija, jos reljefo susidarymas. Diskutuota dėl neptūnizmo ir plutonizmo koncepcijų, preformizmo biologijoje. Naujųjų amžių filosofija ir gamtos mokslai parengė dirvą šviečiamosioms idėjoms Lietuvoje.

Švietimo epochos filosofija (18 amžiaus antroji pusė–19 amžiaus pirmoji pusė). Šios epochos idealą (protas–prigimtis–pažanga) vienas pirmųjų siekė įgyvendinti K. Narbutas, veikale Logika, arba mąstymo ir daiktų apgalvojimo mokslas (1769, lenkų kalba) teigdamas sveiku protu grindžiamą samprotavimų laisvę. Tautiškai sąmoninga dvasininkija siekė leisti raštus gimtąja kalba. K. Lukausko Pamokslai (parašyta 1797) laikytini ir lietuvių filosofinės raštijos paminklu. Supasaulietinusi švietimo darbą ir sudariusi sąlygas mokslo tyrimams Edukacinė komisija neišvengė klaidų: iš mokyklų programų pašalino filosofiją. Jos veiklos laikotarpiu Vilniaus universitete nebuvo Filosofijos katedros ir paskaitų. Vidurinėse mokyklose dėstyta logika, dorovės mokslo pagrindai. É. B. de Condillacas Edukacinės komisijos užsakymu parašė logikos vadovėlį Logika, arba Pirmieji mąstymo pradai (1802 31819, lenkų kalba). H. Stroynowskis išsakė fiziokratų pažiūras į teisę, valstybę ir visuomenę. M. P. Karpis kūrė valstybingumo išsaugojimo projektą. Valstybei žlugus Vilniaus universitetas pateko į Rusijos švietimo sistemą. Jame buvo atkurta Filosofijos katedra (tik vienas profesorius) ir studijos. 19 amžiaus pirmojoje pusėje ėmė plisti klasikinė vokiečių filosofija. J. H. Abichtas psichologizmo požiūriu aiškino I. Kanto filosofiją, ją papildė sensualizmo ir empirizmo elementais. Remdamasis švietėjiškuoju racionalizmu kantizmą kritikavo J. Sniadeckis. Jis reikalavo filosofiją grįsti gamtos mokslų duomenimis, kūrė mokslo filosofijos metmenis. A. Daugirdas orientavosi į škotų sveiko proto filosofiją, kritikavo apriorizmą ir subjektyvųjį idealizmą. Vilniaus universiteto gamtininkai L. H. Bojanus, K. E. Eichvaldas, A. Sniadeckis skelbė evoliucionizmą, ieškojo gyvybės procesų materialių pagrindų. S. B. Jundzilas negyvosios ir gyvosios gamtos sąsają priskyrė visuotiniam reiškinių sąryšiui.

Romantinė filosofija (19 amžiaus vidurys–19 amžiaus antroji pusė). Pirmasis romantikas J. Gołuchowskis siekė įveikti Šviečiamojo laikotarpio racionalizmą remdamasis F. W. J. Schellingo romantizmu ir tautine filosofija: kiekviena tauta turinti savo dvasią, filosofija esanti jos išraiška. A. Mickevičius skleidė romantinio mesianizmo idėjas, kritikavo racionalizmą ir juo pagrįstą vertybių sistemą, aukštino intuiciją kaip tikrąją pažinimo priemonę. Kvietė religiniam atsinaujinimui, pagrindė lenkų (vėliau ir prancūzų) tautų mesianistinę paskirtį. Mesianizmą propagavo A. T. Bukota. Veikiami šviečiamųjų ir romantizmo idėjų S. Daukantas ir kiti kultūros veikėjai valstiečių išlaisvinimą grindė prigimtinės teisės ir visuomeninės sutarties teorijomis, jas papildė romantiniu praeities idealizavimu. 1832 uždarius Vilniaus universitetą filosofinis gyvenimas susilpnėjo, bet neišnyko. Filosofijos straipsnius spausdino Vilniuje leista periodika, ypač J. I. Kraszewskio žurnalas Athenaeum, populiarinantis hėgelizmą. Dvasininkijos filosofinio lavinimo židiniu tapo Dvasinė katalikų akademija, pasauliečiai filosofiją studijavo Rusijos ir Vakarų Europos universitetuose.

Tautinio sąjūdžio filosofija (19 amžiaus pabaiga–20 amžiaus pradžia). Tautinių klausimų sprendimą šviesuomenė grindė ir filosofija. J. Adomaitis-Šernas, V. Kudirka, J. Šliūpas propagavo pozityvizmą, teigė naujovių reikalingumą, krašto gamybinių pajėgumų, švietimo ir kultūros plėtrą. Remdamiesi evoliucionizmu jie siekė pagrįsti Lietuvos socialinės pažangos neišvengiamumą. Šviesuomenė parodė, kad lietuvių kalba tinka reikšti sudėtingas filosofijos teorijas. Vienas pirmųjų profesionalių 20 amžiaus filosofų R. Bytautas plėtojo kalbos filosofiją, pradėjo kurti lietuviškos filosofijos ir psichologijos terminijos teoriją, tyrė tautos ir tautinės sąmonės problemas. A. Jakštas (jo filosofinėms pažiūroms įtakos turėjo lenkų mesianistas J. M. Hoene-Wrońskis ir rusų filosofas V. Solovjovas) siūlė moderninti katalikiškąją filosofiją, neapriboti jos tomizmu. Naujausius gamtos mokslų laimėjimus aiškino antgamtiniais veiksniais. Teigė tikėjimo ir mokslo harmoniją. Parašė vadovėlį mokykloms (1919; pirmasis logikos veikalas lietuvių kalba, pasiūlė logikos terminų, vartojamų iki šiol). Vydūną paveikė tuometinė idealistinė vokiečių filosofija, platonizmas, misticizmas, hinduizmo filosofijos mokykla vedanta. Jis teigė idealistinį panteizmą, tikėjo kosminiu kūrybos vyksmu, menkinančiu žmonių, kaip istorijos kūrėjų, vaidmenį. Tautinio sąjūdžio filosofija įgalino tolesnę Lietuvos filosofijos raidą. I pasaulinio karo išvakarėse pirmuosius filosofijos straipsnius skelbė P. Kuraitis, P. Dovydaitis ir kiti.

Modernioji filosofija (20 amžiaus pirmoji pusė). Reikšmingiausias įvykis filosofijos plėtotei buvo Lietuvos universiteto įkūrimas 1922. Filosofijos studijas vykdė Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetai. Filosofijos straipsnius spausdino tęstinis leidinys Eranus, žurnalai Logos, Židinys, Naujoji Romuva, Vairas, Kosmos, Kultūra, leistos filosofijos knygos. Teologijos-filosofijos fakultetas plėtojo katalikiškąją filosofiją (daugiausia neotomizmą), Humanitarinių mokslų fakultetas – filosofinę antropologiją, fenomenologiją, realizmą ir kitas kryptis. Modernioji logika vertinta konservatyviai. V. Sezemanas reikšmingą šios logikos problemą – paradoksus – tyrė gnoseologiniu požiūriu, moderniai nagrinėjo pažinimo klausimus. K. Raičinskis parengė licenciato darbą Matematinis logikos metodas (1933, rankraštis), kurioje sistemiškai aptarė matematinės logikos objektą, metodą, šaltinius ir tikslus. Universiteto matematikai moderniąją logiką traktavo kaip matematikos pagrindų tyrimo ir aibių teorijos paradoksų šalinimo metodą. Nagrinėjo logicizmą, formalizmą, intuicionizmą ir jų naudojamas logines priemones. Ontologinę problematiką išsamiai nagrinėjo P. Kuraitis veikale Ontologija (2 t. 1931–33). Dėl daugelio tuometinės filosofijos krypčių neigiamo požiūrio į ontologiją svarbiausia problema buvo jos pagrindimas. Modernesni katalikiškos pakraipos filosofai nepripažino formos, tikslingumo, tobulumo ir kitų senųjų filosofijos kategorijų. P. Kuraitis tyrė metodologinę ir socialinę filosofijos paskirtį, profesionalios filosofijos ir sveiko proto santykį, filosofijos tautiškumą ir kita, sukūrė lietuviškų filosofijos terminų. P. Dovydaitis nagrinėjo gamtos mokslų filosofines problemas. Jo redaguojamame žurnale Kosmos buvo skelbiamos pasaulinės gamtos mokslų naujienos, rengiamos diskusijos evoliucijos, reliatyvumo teorijų, kvantinės fizikos, kosmologijos klausimais. P. Dovydaitis gamtotyros laimėjimus aiškino katalikiškosios filosofijos požiūriu, gamtos raidoje įžvelgė idealių veiksnių poveikį. Su gamtos mokslų modernių pažintinių procedūrų filosofine interpretacija supažindino gamtininkai, pirmiausia fizikai ir astronomai A. Puodžiukynas, P. Jucaitis, P. Slavėnas, A. Juška. A. Žvironas plėtojo neopozityvistinį fizikinį indeterminizmą. J. Kairiūkštis knygoje Gamtos mokslų filosofija (1926) propagavo gamtamokslinį materializmą. S. Šalkauskis parašė daugiausia kultūros filosofijos darbų, kūrė filosofinės terminijos teoriją, sudarė pirmąjį lietuvišką filosofijos terminų žodyną (1938; apie 1500 terminų su prancūzų, vokiečių, rusų atitikmenimis). Sukūrė lietuvių kultūros, kaip Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės, koncepciją. S. Šalkauskis, A. Maceina teigė, kad religija neabsorbuojanti kultūros, o tik nukreipianti ją pažangos keliu. A. Maceina kultūrą suprato kaip gamtos sužmoginimą, teigė 3 dvasių koncepciją – buržuazinės (nekūrybiškos, utilitarinės, hedonistinės), prometėjiškos (polinkio savęs teigimu priešintis Kūrėjui), krikščioniškosios (žmogus yra gamtos tobulintojas, dieviškosios kūrybos tęsėjas). Kėlė socialinio teisingumo, įgyvendinamo evoliucijos būdu ir reformomis, klausimą. Psichiatras J. Blažys tyrinėjo toleranciją (Tolerancija kaip kultūros principas 1936). P. Kuraitis ontinio gėrio ir blogio tyrimą taikė moralės sričiai. A Maliauskis kūrė katalikiškąją deontologinę etiką. Jis ir K. Paltarokas tyrė socialinę filosofiją remdamiesi katalikiškąja socialine doktrina. K. Šiaulys 1920 išleido pirmąjį lietuvišką sociologijos vadovėlį. P. Dielininkaitis paskelbė studijų apie korporacinę santvarką. Katalikų socialiniai teoretikai siūlė socialinius santykius reguliuoti pagal krikščioniškos moralės principus, neprievartinėmis reformomis. Jaunesnieji katalikiškosios krypties atstovai Lietuvos valstybinės santvarkos gerinimo projektą išdėstė vadinamojoje romuviečių deklaracijoje (1936), kuria siūlyta liberalizuoti valstybinį gyvenimą kuriant korporacinę tautinę valstybę. L. Karsavinas kūrė religijos, kultūros ir istorijos filosofijos teorijas, pagrįstas visuotinybės idėja, reiškusia ontinę Kūrėjo ir pasaulio vienovę. J. Lindė-Dobilas gnoseologizmui artimą estetikos teoriją derino su kitomis meno teorijomis. Estetikos problemas išsamiai tyrė V. Sezemanas (Estetika, išspausdinta 1970). J. Grinius veikale Grožis ir menas (1938) nuosaikiai vertino daugelį modernaus meno reiškinių, estetiniame suvokime siekė suvienyti objektyvius ir subjektyvius veiksnius. I. Tamošaitis, K. Dausa supažindino su fenomenologija ir filosofine antropologija. V. Šilkarskis palaikė ryšius su Vilniaus universiteto filosofais, skelbė straipsnius Lenkijos filosofinėje spaudoje, daug dėmesio skyrė V. Solovjovo filosofijos tyrimams. Egzistencinės filosofijos pradininkas Lietuvoje J. Girnius kritiškai vertino egzistencinio humanizmo pastangas pagrįsti žmogaus būtį.

Tarpukario filosofinė tradicija buvo tęsiama išeivijoje. J. Girnius veikale Žmogus be Dievo (1964) filosofiškai ir psichologiškai analizavo netikinčio asmens situaciją, kat. mąstysenos principais siekė nusakyti žmogiškosios būties prasmę. A. Maceina rėmėsi įvairiomis filosofinėmis prielaidomis, kūrė teistinio egzistencializmo veikalus (knyga Filosofijos kilmė ir prasmė 1978), siekė interpretuoti krikščionybę kaip egzistencinę pasaulėžiūrą. Egzistencinę filosofiją t. p. kūrė V. Vyčinas, fenomenologiją – V. Doniela, A. Mickūnas. K. Girnius tyrė metaetiką, I. K. Skrupskelis – filosofijos istoriją. Lietuvos Respublikos ir išeivijos filosofai dalyvavo ugdant pilietinę, tautinę ir dorovinę savimonę.

Marksistinė filosofija. Filosofija sovietų okupacijos metais. Marksistinė filosofija pradėta skleisti 19 amžiaus pabaigoje. V. Kapsukas ir Z. Angarietis iš pradžių marksizmą pristatė K. Kautsky, vėliau – sovietinio marksizmo-leninizmo pavidalu, teigė vadinamąją materialistinę visuomenės raidą, karingąjį ateizmą, dviejų kultūrų buvimą nacionalinėje kultūroje ir kitas dogmas. Marksistinės filosofijos straipsnių žurnale Kultūra 1931–33 paskelbė J. Galvydis. Sovietų okupacija sunaikino Lietuvos filosofinę tradiciją. Marksizmas pirmiausia įsitvirtino stalinizmo pavidalu, vėliau – rusišku dogminiu marksistinės filosofijos modeliu, polemizuojančiu su Vakarų marksizmu. Filosofija (dialektinis ir istorinis materializmas), vėliau dar ateizmas ir komunizmo teorija, kaip privalomi dalykai dėstyti visose aukštosiose mokyklose. Filosofijos specialistai nebuvo rengiami. Žlugus stalinizmui lietuviškai nepramokusius svetimtaučius filosofijos katedrose pakeitė baigusieji sovietinius filosofijos fakultetus ir Vilniaus universitete įgijusieji gamtos mokslų, filologijos, psichologijos ir kitas specialybes. Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje buvo filosofijos aspirantūra, teikta filosofijos kandidato ir daktaro moksliniai laipsniai. Lietuvos mokslų akademija 1969 prie Istorijos instituto įsteigė Filosofijos, teisės ir sociologijos skyrių (1977 pertvarkytas į institutą, nuo 2002 Kultūros, filosofijos ir meno institutas). 1960 įsteigtas kasmetinis leidinys Filosofija (išėjo 8 t.), nuo 1968 vietoj jo leidžiami mokslo darbai Problemos. Filosofijos specialistai neturėjo kūrybinės laisvės, buvo varžomi marksistinės filosofijos doktrininio pobūdžio ir Maskvoje parengtų programų bei instrukcijų. Kai kurie orientavosi ne į Vakarų marksizmą, bet į marksizmo dogmatiką ir pranašystes. Laisviau buvo galima dirbti visuotinės filosofijos, Lietuvos filosofijos istorijos, logikos srityse – parengta šių sričių disertacijų, straipsnių, monografijų. Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje vyravo kūrybinės paieškos, kurias skatino vedėjas E. Meškauskas. J. Repšys tyrė egzistencinę filosofiją. R. Plečkaitis išleido simbolinės logikos veikalą Logikos įvadas (21978), tyrė senąją Lietuvos filosofiją. R. Pavilionis paskelbė loginės semantikos ir kalbos filosofijos, E. Nekrašas – mokslo filosofijos ir neopozityvizmo analizės darbų, A. Šliogeris – egzistencinės filosofijos analizės studiją Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas (1985). B. Kuzmickas analizavo 20 amžiaus katalikiškąją filosofiją. Pradėta leisti filosofinį palikimą lietuvių kalba: V. Sezemanas išvertė Aristotelio Apie sielą, J. Dumčius – Nikomacho etiką, R. Plečkaitis – visas I. Kanto Kritikas ir Prolegomenus. Išėjo Filosofijos istorijos chrestomatija (6 t. 1974–87, sudarė B. Genzelis), 20 amžiaus užsienio estetikos (Grožio kontūrai 1980) ir etikos (Gėrio kontūrai 1989, sudarė B. Kuzmickas) rinkiniai. Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas išleido Lietuvos filosofinės minties šaltinius (2 t. 1980–91). Filosofai rengė konferencijas, dalyvavo SSRS konferencijose, kai kurie ir tarptautiniuose filosofijos kongresuose, tobulinosi užsienio mokslo centruose. Siekta, kad filosofinis gyvenimas Vilniuje nebūtų uždaras.

Šiuolaikinė filosofija (nuo 20 amžiaus pabaigos). Sovietų režimo žlugimas suteikė kūrybos laisvę. Prasidėjus atgimimui 1989 Vilniaus universitete atkurtas Filosofijos fakultetas, o atkurto Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete – filosofijos specialybė. Etikos ir filosofijos mokytojus ėmė rengti Vilniaus pedagoginis universitetas (nuo 2011 Lietuvos edukologijos universitetas). A. Šliogeris išleido keletą monografijų (svarbiausia – Transcendencijos tyla 1996). T. Sodeika paskelbė fenomenologijos, A. Sverdiolas – hermeneutikos, A. Andrijauskas – estetikos ir meno filosofijos, kultūrų komparatyvistikos tyrinėjimų. E. Nekrašas išleido vadovėlį Filosofijos įvadas (1993), Z. Norkus – veikalus Istorika (1996), Max Weber ir racionalus pasirinkimas (vokiečių kalba 2001, lietuvių kalba 2003), R. Plečkaitis – monografiją Tolerancija (1998), A. Degutis – libertarizmu pagrįstą šiuolaikinės politinės filosofijos studiją Individualizmas ir visuomeninė tvarka (1998). Išleista filosofijos klasikų vertimų į lietuvių kalbą. Filosofijos specialistai įgijo galimybę tobulintis ir studijuoti garsių pasaulio universitetų filosofijos fakultetuose, dalyvauti užsienio mokslo institucijų projektuose.

L: R. Plečkaitis Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje Vilnius 1975; Filosofija Vilniaus universitete 1579–1832 Vilnius 1979; A. Vaišvila Logikos mokslas Lietuvoje Vilnius 1980; A. Sverdiolas Kultūros filosofija Lietuvoje Vilnius 1983; V. Bagdonavičius Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai Vilnius 1987; A. Andriuškevičius Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940 Vilnius 1989; D. Kuolys Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas, barokas Vilnius 1992; K. Masiulis Moderniojo mokslinio pasaulėvaizdžio formavimasis Lietuvoje Vilnius 1992; I. Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje Vilnius 1999.

314