gamýbos veiksnia, į gamybos procesą realiai įtraukti ekonominiai ištekliai, naudojami prekėms gaminti ir paslaugoms teikti, t. y. materialiniai, darbo, gamtos, intelektiniai ištekliai, verslininkystės galimybės, mokslas, informacija.
Skiriami pastovieji (fiksuotieji) ir kintamieji gamybos veiksniai. Prie pastoviųjų priskiriami tokie gamybos veiksniai, kurių kiekio per trumpą laikotarpį negalima pakeisti, prie kintamųjų – kurių kiekis gali būti keičiamas. Pvz., jeigu tam tikrą produkcijos kiekį numatyta pagaminti per tris dienas, per šį laikotarpį įmonei nepavyks padidinti gamybos pajėgumų, bet ji gali pakeisti šiai produkcijai pagaminti naudojamų pagalbinių medžiagų, žaliavų, kuro, energijos kiekį, darbuotojų skaičių. Konkretaus produkto gamybai reikalingi tam tikri vienas kitą papildantys gamybos veiksniai. Jeigu bent vieno trūksta, gamyba sutrinka arba nutrūksta.
Pagaminamos produkcijos kiekis priklauso ne tik nuo naudojamų gamybos veiksnių kiekybės, bet ir nuo jų derinio bei proporcijų. Gamybos veiksniai ne tik vienas kitą papildo, bet gali ir vienas kitą pakeisti (paprastai iki tam tikros ribos). Tokį pakeičiamumą (substituciją) lemia taikomų technologijų, technikos lygis, gaminamos produkcijos ypatybės ir kita. Kai kuriuose gamybos procesuose gamybos veiksniai gali būti naudojami tik griežtai nustatytomis proporcijomis, jų pakeičiamumas technologiškai neįmanomas ir neleistinas. Galimybes keisti naudojamų gamybos veiksnių kiekius riboja ir laikotarpio, per kurį vyksta gamybos procesas, trukmė. Vienų gamybos veiksnių (pvz., darbo, medžiagų, kuro, žaliavų) sąnaudas ir derinius galima pakeisti (jei tai leidžia technologijos) gana greitai, kitų (pvz., gamybos pajėgumų, gamybinių patalpų) – tik per gana ilgą laikotarpį. Pagal laiką, sugaištamą šiam pakeitimui, skiriama įmonės veiklos trumpasis, ilgasis ir labai ilgas laikotarpiai. Trumpuoju laikotarpiu vadinamas laiko intervalas, per kurį įmonė nepajėgia kiekybiškai pakeisti savo visų gamybos veiksnių sąnaudų, bent vieno jų sąnaudos išlieka tokios pat. Šiuo atveju vieni gamybos veiksniai bus nekintantys, kiti – kintantys. Poveikį gamybos rezultatyvumui įmonė galės daryti tik keisdama savo pastoviųjų gamybos veiksnių naudojimo intensyvumą arba kintamųjų gamybos veiksnių sąnaudas. Ilguoju laikotarpiu laikomas toks laiko intervalas, per kurį įmonė pajėgia pakeisti visų gamybos veiksnių kiekius, bet pagrindinė gamybos technologija ir gamybos metodai nekeičiami. Labai ilgu laikotarpiu keičiama ir gamybos technologija. Trumpojo, ilgojo ir labai ilgo laikotarpių trukmė nėra griežtai apibrėžta konkrečia kalendorinio laiko trukme, priklauso nuo vykdomos ekonominės veiklos ir kita. Vienose ūkio šakose (pvz., aprangos ir tekstilės) gamybos pajėgumų kiekybinis pakeitimas trunka daug trumpiau negu kitose (pvz., energetikoje, naftos chemijos pramonėje).
Įmonės gamybos rezultatams apibūdinti vartojami bendrojo, vidutinio ir ribinio produkto terminai. Jeigu per tam tikrą trumpąjį laikotarpį gali keistis tik vieno gamybos veiksnio kiekis, o visų kitų lieka tokie patys, produkcijos apimtis, pagaminta naudojant tam tikrą kintamojo gamybos veiksnio kiekį, vadinama to laikotarpio šio kintamojo gamybos veiksnio bendruoju (visuminiu) produktu. Pvz., jei įmonė trumpuoju laikotarpiu turi galimybę keisti darbo sąnaudas, įmonės bendrasis produktas bus vadinamas bendruoju darbo produktu. Kintamojo gamybos veiksnio bendrojo produkto apimties ir šio gamybos veiksnio sąnaudų santykis (t. y. bendrojo produkto dalis, tenkanti to gamybos veiksnio sąnaudų vienetui) vadinamas gamybos veiksnio vidutiniu produktu (pvz., vidutinis darbo produktas rodo darbo našumą). Produkcijos dalis, gauta vienetu padidinus naudojamo kintamojo gamybos veiksnio kiekį, vadinama to kintamojo gamybos veiksnio ribiniu produktu ir rodo kintamojo gamybos veiksnio ribinį našumą, t. y. į gamybos procesą įtraukto gamybos veiksnio papildomo vieneto našumą. Didėjant kintamojo gamybos veiksnio sąnaudoms (kai kitų gamybos veiksnių sąnaudos fiksuotos), iš pradžių gamybos apimtis didėja, kol pasiekiamas toks ribinio produkto kiekis, kai kiekvienas papildomas kintamojo gamybos veiksnio vienetas bendrąjį produktą padidina mažiau nei prieš jį sunaudoto kintamojo gamybos veiksnio vienetas (tai vadinama mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsniu). Gamybos rezultatų ir gamybos procese naudojamų gamybos veiksnių sąnaudų ryšys išreiškiamas gamybos funkcija.
19 a. pradžioje J.-B. Say, perėmęs iš A. Smitho idėją apie visuomenės klasinės struktūros poveikį įvairių rūšių pajamų susidarymui ir paskirstymui, savo gamybos veiksnių teorijoje teigė, kad vertę kuria gamybos procese dalyvaujantys 3 gamybos veiksniai – darbas, kapitalas ir žemė. Dėl jų atsiranda pagrindinės pajamų formos: darbo užmokestis (darbininkų pajamos), pelnas (įmonininkų pajamos), renta (žemės savininkų pajamos). Kiekvieno gamybos veiksnio savininkas gauna atitikmenį to, kas sukuriama. Skirtingi gamybos veiksnių teorijos variantai savaip aiškina pelno (palūkanų) kilmę. Pagal kapitalo produktyvumo teoriją, pelną ir palūkanas sukuria kapitalas (gamybos priemonės arba piniginės lėšos). Abstinencijos teorija pelną ir palūkanas aiškina kaip atlyginimą įmonininkui už pasiaukojimą, t. y. susilaikymą nuo kapitalo vartojimo asmeniniams reikalams. Gamybos veiksnių teoriją plėtojo F. C. Bastiat, J.-B. Say idėjomis paremta T. R. Malthuso gamybos kaštų teorija. 20 a. 7 dešimtmetyje J. K. Galbraithas nurodė gamybos veiksnius ir interesus, skatinančius ekonomikos plėtrą įvairiais visuomenės raidos etapais. Nobelio premijos laureatai R. Frischas (Norvegija), L. R. Kleinas (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kiti ekonometrikai, remdamiesi Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomisto F. Machlupo inicijuotais informacijos (žinių) kapitalo tyrimais, plėtojo vadinamąsias multiplikatyvines gamybos veiksnių funkcijas, integruojančias intelektinių išteklių indėlį didinant gamybos veiksmingumą bei kuriant nacionalines pajamas.