haskalà (< hebr.), žydų šviečiamasis sąjūdis. Kilo 18 a. pabaigoje Vokietijoje. Pradininku laikomas M. Mendelssohnas. Plito Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rusijoje. Haskalos šalininkai vadinami maskilais.
Maskilų veikla
Veikiami Prancūzijos revoliucijos idėjų apie visų žmonių lygybę Vakarų ir Vidurio Europos žydai ėmė siekti emancipacijos ir pažinti šių šalių kultūrą. Haskala buvo ideologinis politinės ir socialinės integracijos pagrindas. Maskilai siekė, kad būtų studijuojami pasaulietiniai mokslai (greta Talmudo ir kitų klasikinių rabinistinių tekstų), kartu atnaujinama tradicinė žydų kultūra, kad ji atitiktų Šviečiamojo amžiaus humanistinius idealus, t. p. reformuoti religines apeigas, kad jos būtų priimtinesnės europietiškos kultūros šalyse gyvenantiems žydams (haskalos idėjos paskatino reformuotojo judaizmo susiklostymą). 19 a. pradžioje Vokietijoje pradėti žydų kultūros ir istorijos moksliniai tyrinėjimai, susiklostė judaikos studijos (Wissenschaft des Judentums). Daugelyje Europos šalių žydai ėmė steigti pasaulietines mokyklas, vilkėti tų kraštų drabužius, mokytis kalbos, perimti papročius.
Haskala Lietuvoje
Lietuvoje sąjūdyje dalyvavo tik pavieniai asmenys. Pirmuoju skleidusiu haskalos idėjas laikomas Icchakas Beras Levinsonas (1788–1860). Dėl carų Nikolajaus I ir Aleksandro II vykdytų švietimo reformų ir maskilų pastangų į žydų švietimo programas įtraukti judaikos studijas dalis žydų integravosi į rusiškąją kultūrą, susiformavo nauja, sekuliarioji žydų inteligentija (kita žydų dalis puoselėjo sekuliarią kultūrą jidiš ir hebrajų kalbomis). Po caro Aleksandro II mirties ir pogromų Ukrainoje 1882 daugelis žydų visuomenės veikėjų, iki tol linkusių asimiliuoti kitą kultūrą, siekė išlaikyti žydų paveldą, ieškojo kitų būdų tapti lygiateisiais visuomenės nariais. Taip kilo sionistinis, socialistinis (Bundas) ir kiti sąjūdžiai. 20 a. pradžioje dalis žydų inteligentijos ir visuomenės veikėjų pradėjo domėtis lietuvių tautiniu judėjimu ir įsitraukė į Lietuvos valstybės kūrimą.
565