hinduzmas, induzmas, skr., hindi sanātana dharma, Indijos ir Nepalo tautų pagrindinė religija. Viena pasaulinių religijų (greta budizmo, islamo, judaizmo ir krikščionybės). Hinduizmui būdinga panteono, kultų, sektų ir krypčių įvairovė, jis neturi pranašo ar įkūrėjo, bažnytinės organizacijos, bendros doktrinos, vieno visų išpažinėjų garbinamo dievo, todėl pasižymi religinių pakantumu, gebėjimu susieti įvairius dievus, kultus, požiūrius. Dėl sinkretinio pobūdžio ir vidinės įvairovės hinduizmui būdinga nuolatinė kaita ir plėtra: seniausi tradiciniai elementai pritaikomi prie naujų sąlygų, lengvai modifikuojasi ir pasipildo naujovėmis. Religinė tiesa laikoma transcendentine, neišreiškiama žodžiais, o jo doktrinos vertinamos tik kaip skirtingi (ilgesni ar trumpesni) šios tiesos suvokimo keliai. Bendras hinduizmo krypčių pagrindas yra socialinė institucija – kastų sistema – ir Vedų pripažinimas šventomis knygomis. Beveik visi hinduizmo išpažinėjai gerbia brahmanus, tiki sielų (karmos dėsnis) ir dievų įsikūnijimu, karves laiko šventu gyvūnu, nevalgo mėsos (ypač jautienos ir veršienos), tuokiasi su savo kastos nariais. Hinduizmas teikia mistinę ir teologinę prasmę fizinei meilei.
Hinduizmas neturi vientisos kosmogonijos: Vedose yra kelios pasaulio sukūrimo versijos, labiausiai paplitusi pateiktoji Puranose. Tikima, kad visata sukurta dievų, ji nėra amžina – egzistuoja vieną didžiąją epochą (mahajugą), kuri tęsiasi 12 000 dieviškųjų metų, arba 4 epochas (jugas): Krtą (trunka 4800 dieviškųjų metų), Tretą (3600), Dvaparą (2400), Kali (1200 dieviškųjų metų). Dieviškieji metai trunka 360 žemiškųjų metų. Pasaulis egzistuoja 4 320 000 žemiškųjų metų, po to sugriaunamas ir vėl atkuriamas. 2000 mahajugų yra kalpa, lygi vienai dievo Brahmos dienai. Brahma yra gyvenęs pusę savo amžiaus, trunkančio 100 metų. Jo mirtis nebus visa ko pabaiga, nes Brahmų yra begalybė. Tikima, kad visa nuolat atsiranda, egzistuoja (tuo rūpinasi Višnus), miršta ir vėl atgimsta. Daugelis dievų ir deivių (Višnus, Šiva, Parvatė ir kiti) veikia įvairiais pavidalais. Žmogaus siela gyvena kūne, po jo mirties iš karto arba tam tikrą laiką praleidusi pragare ar danguje atgimsta naujagimio (žmogaus ar gyvūno) pavidalu. Atgimimą lemia praėjusių gyvenimų karma (sukaupti geri ir blogi darbai). Gyvenimo tikslus aiškina purušarthos doktrina. Tikslai esantys 4: artha (turtas, gerbūvis, aktyvi veikla, valdymas; siekiant šio tikslo svarbu nedaryti žalos kitiems), kama (malonumai – fizinė meilė, įvairūs pomėgiai – muzika, poezija), dharma (pareigos, priderančios kastos nariui ir priklausančios nuo keturių gyvenimo tarpsnių – ašramos; laikantis kastos dharmos kaupiama gera karma, o nesilaikymas – didžiausias nusižengimas), mokša (galutinis tikslas – išsilaisvinimas iš samsaros). Ašramos principo laikytis rekomenduojama tik brahmanams, kšatrijams ir vaišijams; privaloma tik brahmačarja ir grihastha. Pripažįstami įvairūs išsilaisvinimo keliai. Bhagavadgytoje nurodomi 3 keliai (margos): karmamarga – veiklos, kastos normų laikymosi, džnianamarga – žinojimo, pažinimo kelias (jį gali rinktis tik aukštųjų kastų nariai) ir bhaktimarga – atsidavimo, meilės kelias. Aiškinama, kad karmą sukuria ne veiksmas savaime, o rezultato troškimas. Be aistros atliekant savo pareigą nedidėja individo prisirišimas prie samsaros pasaulio ir galima pasiekti išsilaisvinimą. Žinojimo kelias veda į tiesos suvokimą praktikuojant jogą, meditaciją, studijuojant šv. knygas, bet efektyviausias kelias – bhaktis: dievas savo malone gali panaikinti karmą ir išlaisvinti sielą. Nuo tradicinių išsilaisvinimo būdų skiriasi tantristinis, kuris remiasi mokymu apie šaktį, manoma, susiformavusiu veikiant vadžrajanos budizmui. Vienu išsilaisvinimo būdų pripažįstamas ritualinis lytinis aktas.
Hinduizmo religinė praktika apima kasdienius ritualus, gyvenimo ciklo įvykius ir religines apeigas šventyklose. Kiekvieną rytą ir vakarą atliekamas sandhja ritualas (apsiplovimas, malda, mantros giedojimas, simbolinė auka dievams – gėlė, vanduo). Svarbiausi gyvenimo ciklo įvykiai yra pašventimas (upanajana), vestuvės ir laidotuvės. Pašvenčiami 3 aukštųjų kastų 8–12 metų berniukai (vadinamasis šventasis siūlas perrišamas per kairįjį petį; tai simbolizuoja antrą gimimą – šių kastų nariai vadinami dukart gimusiais). Ritualą atlieka brahmanas, giedodamas mantras; pastaraisiais dešimtmečiais šį ritualą imituoja ir žemesniųjų kastų nariai. Vestuvių datą nustato astrologas, ceremonija priklauso nuo regiono, kastos, socialinio statuso, jos svarbiausia dalis – jaunavedžių ėjimas aplink ugnį. Praktikuojama mirusiųjų kremacija (jai vadovauja brahmanas), pelenus rekomenduojama išberti šventoje vietoje, geriausia – į Gangą. Šventyklos skirtos konkretiems dievams, jų statulos statomos gilumoje, specialioje celėje. Per šventes atliekama šventyklos dievo garbinimo ceremonija, aukojamos simbolinės aukos – gėlės, vaisiai, smilkalai, giedamos giesmės. Švenčiama daug religinių švenčių, bet tik keliolika visoje šalyje. Populiariausia yra Holi šventė. Kitos pagrindinės šventės: Dyvalis, Dašera, Durgapūdža. Šventa laikoma upė Gangas, kai kurie miestai: Ajodhja (laikoma Ramos rezidencija), Haridvaras, Mathura (Krišnos vaikystės ir jaunystės miestas), Varanasis ir kiti. Kiekviena šventa vietovė lankoma tam tikru laiku kasmet ar rečiau (Haridvaras kas 12 metų).
ISTORIJA. Hinduizmas yra viena seniausių religijų: pradėjo formuotis prieš maždaug 4000 metų. Manoma, kai kurie religiniai simboliai (buivolo, gyvatės) ir deivės yra perimti iš Indo slėnyje apie 2500–1600 prieš Kristų gyvenusių tautų. Senovės arijų tikėjimas užfiksuotas Vedose ir dažnai vadinamas vedine religija (vedizmas), kuri buvo savarankiška maždaug iki 6 a. prieš Kristų. Vedos laikomos amžinai egzistuojančia tiesa, perduota Vedų regėtojų (išminčių rišių); jos vėliau užrašytos sanskritu. Vedinė religija turi bendrumų su kitų sen. indoeuropiečių, daugiausia indoiranėnų, religiniais įvaizdžiais. Jos svarbiausias elementas yra aukojimo ritualai, o jų vykdytojai brahmanai ilgainiui sudarė aukščiausią luomą (kastą). Dėl ypatingos brahmanų padėties bendruomenėje vieni tyrinėtojai vedinę religiją vadina brahmanizmu, kiti – ją laiko pereinamuoju laikotarpiu (apie 6–2 a. prieš Kristų) iki klasikinio hinduizmo formavimosi pradžios (nuo 2 a. prieš Kristų iki 5 amžiaus). Tuo laikotarpiu 4 luomai (brahmanų, kšatrijų, vaišijų ir šudrų) buvo suskaidyti į smulkesnius, susiklostė mokymas apie pareigas (varnašramadharma), žmogaus gyvenimo tikslus (purušartha), sielų reinkarnaciją, karmą, atmano ir Brahmano tapatybę. Svarbiausiais dievais imta laikyti Šivą (sutapatintas su vediniu Rudra) ir Višnų, formavosi šaivizmas ir vaišnavizmas. Laikotarpio pabaigoje paplito deivių Lakšmės ir Parvatės kultas. Sukurti svarbiausi epai Mahabharata (su Bhagavadgyta) ir Ramajana, Dharmašastros ir Dharmasutros (traktatai apie tikinčiųjų, daugiausia brahmanų, pareigas ir gyvenimo būdą). Svarbiais religiniais tekstais pradėtos laikyti Puranos. Formavosi pasaulėjauta, siejanti pastovumą (Višnus – visatos saugotojas) ir cikliškumą (Šiva – griovėjas ir statytojas). Vietoj nedidelių medinių šventovių imta statyti šventyklas iš akmens, plytų, uolienos. Iš vedinio laikotarpio hinduizmas perėmė politeizmą, bet labai pakeitė dievų panteoną. Ypač svarbiais tapo derlingumo – Motinos Žemės, gimdytojos – kultai, deivių (Devės, Durgos, Lakšmės, Sarasvatės), iš kurių kilo Šakti kultas, garbinimas; susiklostė šaktizmas, tantrizmas. Apie 4 a. kilo bhakčio (atsidavimo, meilės dievui) judėjimas (pradininkai – 4–6 a. religinių himnų autoriai), jis sustiprėjo vėlesniais amžiais, į Indiją pradėjus skverbtis islamui, kurį perėmė daugiau kaip 50 % Pandžabo ir Bengalijos gyventojų. Indijoje išplito sikhizmas. Žymiausi hinduizmo pokyčiai įvyko Didžiosios Britanijos valdymo ir Indijos nepriklausomybės metais: reformuoti hinduizmą privertė Vakarų civilizacijos įtaka. Reformatoriai siekė jį sumoderninti (atmesdami stabų garbinimą, populiarindami monoteizmą ir ypač mažindami kastų nelygybę) ir apginti kaip Indijos civilizacijos pagrindą. Kūrėsi įvairūs sąjūdžiai (Arja samadžas, Brahma samadžas, Ramakrišnos misija, įsteigta 1897). Didelę įtaką turėjo M. K. Gandhi, jis išpopuliarino religinio universalumo, bet kokios prievartos atsisakymo, tiesos ieškojimo, tolerancijos, visų žmonių lygybės principus. Dabar Indijoje draudžiama diskriminacija religiniu pagrindu, neliečiamųjų kastų nariams (vadinami M. K. Gandhi pradėtu vartoti terminu haridžanais – dievo žmonėmis) rezervuojamos vietos valstybinėje tarnyboje ir aukštosiose mokyklose. Indijoje hinduizmą išpažįsta apie 83 % gyventojų, Nepale apie 90 %, jo išpažinėjų yra Šri Lankoje, Pakistane, Bangladeše, Singapūre, Indonezijoje, Rytų ir Pietų Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje. Iš viso hinduizmą išpažįsta 15 % pasaulio gyventojų.
Lietuvoje hinduizmo įvairios bendruomenės ėmė steigtis atkūrus nepriklausomybę.
L: A. Prazauskas Hindų religija Vilnius 1977; Religijų istorijos antologija: Islamas. Budizmas. Hinduizmas Vilnius 2002; Sources of Indian Tradition New York 1958; J. Gonda Die Religionen Indiens Stuttgart 2 Bde. 1960–63; V. P. Kanitkar, O. Cole Hinduism London 1995.
2870