ideològija (gr. idea – rūšis, sąvoka, pirmavaizdis + logos – mokslas), idėjų, įsitikinimų, požiūrių sistema, būdinga tam tikrai socialinei grupei, politiniam sluoksniui, meno krypčiai ar srovei. Gali būti suprantama kaip su konkrečiomis vertybėmis bei veikos normomis susijusių idėjų sistema, kaip konkretiems individams ar jų grupėms būdinga pažiūrų ir idėjų sistema (pasaulėžiūra). Pirmasis ideologijos terminą 1796 pavartojo prancūzų filosofas A. L. C. Destuttas de Tracy mokslui apie idėjas įvardyti. Ideologija buvo vadinamas bendras mokslas apie gyvūnų gebėjimą mąstyti (kaip zoologijos dalis), siauresne prasme – mokslas, nagrinėjantis mąstymo turinį. A. L. C. Destuttas de Tracy ir jo sekėjai studijuojančiuosius ideologiją vadino ideologais. Napoleonas I dėl nesutarimų su jais (laikė ideologus politiniais priešininkais) ideologijos terminą vartojo neigiama prasme, teigdamas, kad ideologija yra absurdiška, praktiškai neįgyvendinama teorija. Neigiamą ideologijos prasmę dar labiau sustiprino K. Marxas. Jis ideologiją laikė iliuzija, nuslepiančia realius socialinius santykius. Pasak jo, vyraujanti ideologija palaiko visuomenėje nusistovėjusius vienos klasės dominavimo kitos atžvilgiu santykius nuslėpdama jų prievartinį ir išnaudojamąjį pobūdį. 20 a. marksistinė ideologijos samprata buvo plėtojama pasitelkiant psichoanalizę. Ideologijos sampratos raidai didžiausią įtaką padarė L. Althusseras, kuris atskyrė konkrečias istoriškai susiformavusias ideologijas nuo ideologijos (sąvokos) sampratos. Pasak L. Althussero, ideologija būdinga visoms visuomenėms, jos paskirtis – garantuoti socialinės organizacijos tęstinumą ir reprodukciją. Ideologija veikia individus kaip subjektus, kurie ideologinį, tai yra visada iliuzinį, santykį su pasauliu traktuoja kaip natūralų ir akivaizdų. Ideologijos, kaip konkretiems individams ar grupėms būdingos idėjų sistemos, samprata išsaugo iš marksistinei tradicijai būdingos prielaidos, kad idėjos yra materialių sąlygų atspindys, bet grindžia šią prielaidą ne klasių kovos, o kognityvinės teorijos įžvalgomis. Skirtingos socialinės ir ekonominės sąlygos lemia skirtingą pasaulio suvokimą ir patyrimą. Pagal šią sampratą, ideologija nėra priešpriešinama mokslui, nes mokslas yra tik vienos grupės, išsiskiriančios socioekonominėmis ir epistemologinėmis sąlygomis, idėjos. Ideologija, kaip specifinių idėjų, susijusių su konkrečiomis vertybėmis, samprata labiausiai paplitusi viešajame diskurse, ji apibrėžia grupių, kurioms būdingos tos vertybės, tikslus, visuomenės vizijas, formuluoja nurodymus ir gaires, kaip šių tikslų pasiekti. Šia prasme ideologija yra politinių programų pagrindas, o pagrindinės vertybės (pavyzdžiui, socialinė lygybė, asmens laisvė, senų tradicijų laikymasis ir kita), sudarančios ideologijos branduolį, leidžia ideologijas identifikuoti ir grupuoti, pavyzdžiui, liberalizmas, konservatizmas, socializmas ir kita.

3066