islãmo filosòfija, arabų filosofija, visuma filosofinių pažiūrų, kurias plėtoja islamą priėmę ir arabų kalbą savo idėjoms reikšti vartojantys mąstytojai. Pradėjo formuotis 8 amžiuje Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose veikiama Korano. Pradininkais laikomi ankstyvieji kalamo atstovai mutazilitai (atsiskyrėliai). Jie nagrinėjo žmogaus valios laisvę, pažinimo ribas, Dievo ir pasaulio santykį ir kita. Teigė, kad Dievo savybės tapačios jo esmei, jis negalįs daryti to, kas neprotinga ar neteisinga. Neigė, kad Dievą galima įsivaizduoti antropomorfiškai. Mutazilitai protą laikė pasaulio ir Dievo pažinimo priemone. Jie teologijos klausimams suteikė racionalų pobūdį, sprendė juos dialektiškai, pradėjo racionalistinės islamo filosofijos tradiciją. Mutakalimai (ortodoksai) kritikavo mutazilitus už perdėtą humanizmą, teigė teocentrinę būties sampratą. Pasaulį jie įsivaizdavo suskaidytą į nesusijusius atomus, kurių ryšius palaiko tik Dievas. Jis yra kaitos, veiksmo priežastis, judina visą pasaulį, nes daiktai neturi gebėjimo veikti. Mutakalimai atmetė etikos taisyklių objektyvumą – Dievo laisvės neriboja išminties ir teisingumo taisyklės. Skelbė fatalizmą – žmogaus valia negali priešintis dieviškajai, turi priimti ją kaip neišvengiamą lemtį. Ašaritai (al Ašari sekėjai) bandė suvienyti dialektines ir ortodoksines idėjas, atmetė proto ir apreiškimo priešybę. 8 amžiuje atsirado islamo mistinė kryptis sufizmas, skelbiantis asketizmą, žemiškų reikalų vengimą, dievybės mistinę kontempliaciją.

9 amžiuje į arabų kalbą pradėta versti (dažniausiai netiesiogiai, iš kitų kalbų) senovės graikų filosofijos ir mokslo palikimą. Filosofai ėmė sieti Aristotelio ir neoplatonizmo filosofines idėjas, jas derino su islamo teologija. Dažniausiai rėmėsi neoplatonikų Aristotelio komentarais – islamo filosofijoje vyravo teologijos klausimai, o jiems spręsti geriausiai tiko neoplatonizmo filosofinė sistema. Arabų aristotelizmo pradininku laikomas Alkindas. Jis teigė Dievo, kaip absoliučios būties, sampratą, derino Aristotelio dievo ir neoplatonikų vienio sąvokas. Alkindas, kaip ir daugelis islamo filosofijos atstovų, teigė, kad racionali ir apreikštoji tiesa nėra priešingos, pagrindžia viena kitą. Metafizikoje ir kosmologijoje pritarė emanacijos teorijai. 10 amžiaus žymiausias aristotelininkas Alfarabijus svarbiausiomis laikė Dievo ir aktyviojo intelekto sąvokas, Aristotelio sistemą aiškino emanacijos požiūriu. Kiekviena būtis kylanti iš Dievo, bet negalinti su juo susilieti. 10 amžiaus pabaigoje susikūrė vadinamųjų tyrųjų ir širdingųjų brolių sekta. Jos nariai linko į mistiką, derino graikų filosofiją su Koranu. Vadovavosi idėja, kad pasaulis kyla iš Dievo ir į jį sugrįžta. Ar Razi (10 amžius) kūrė mokymą apie pasaulio kilmę iš 5 pradų: Dievo, materijos, sielos, laiko ir erdvės. Ibn Miskavaihas (mirė 1030) siekė suvienyti mokslinį ir religinį (mistinį) pažinimą.

11–12 amžius – islamo filosofijos klestėjimo laikotarpis. Vienas svarbiausių atstovų Avicena parašė metafizikos, logikos, fizikos, matematikos, medicinos veikalų, vadovėlių. Aristotelio filosofinės sistemos centru laikė Dievą ir jo santykį su pasauliu, pasaulį aiškino teocentriškai. Teigė, kad pasaulis yra Dievo minties, o ne valios kūrinys, jis materialus, neišnykstantis. Skyrė atsitiktinę ir būtinąją būtį (ji yra pasaulio procesų pagrindas), esmę ir egzistenciją. Pirmenybę teikė bendrybei, atskirybėms priskyrė nesavarankišką pobūdį. Nagrinėjo universalijų problemą. Avicena teigė, kad individui pavaldus tik pasyvus intelektas, aktyvus esąs viršindividualus principas. Remdamasis Aristoteliu pateikė mokslų klasifikaciją. Algazelis, siedamas mutakalimų ir sufijų koncepcijas, kritikavo islamo filosofijos natūralistinius ir racionalistinius elementus. Teigė, kad racionalus metodas remiasi tik išorinėmis daiktų savybėmis, tikrasis pažinimas glūdi mistikoje ir apreiškime. Manė, kad šis suteikiamas tada, kai sutramdomi jausmai ir geismai, valia ir mintis nukreipiamos į Dievą. Kūrė stebuklingo ir paslaptingo pasaulio koncepciją. 11 amžiaus pabaigoje–12 amžiuje islamo filosofijos centru tapo Ispanija ir Šiaurės Afrika. Avempacė racionalizmo argumentais kritikavo Algazelio misticizmą, neigė pažinimo apreiškimu galimybę. Jo mokinys Abubaceris teigė žmogaus dvasios raidą. Žmogus, pažindamas gamtą, suvokia Korano skelbiamas idėjas. Averojus daugiausia nusipelnė komentuodamas Aristotelio veikalus, plėtodamas proto ir sielos sampratas. Teigė, kad intelektas yra vienas, beasmenis, nemirtingas. Individualios sielos miršta kartu su kūnais, nemirtinga tik žmonija. Religija ir filosofija yra suderinamos; filosofinė tiesa suprantama nedaugeliui, o religinė tiesa prieinama platesniam žmonių ratui. Averojus buvo paskutinis žymus arabų aristotelizmo (ir islamo filosofijos apskritai) atstovas.

13–14 amžiuje arabų valdantiesiems sluoksniams pradėjus teikti daugiau reikšmės teologijai ir persekioti filosofus, islamo filosofija prarado svarbą. Jos idėjas plėtojo žydų filosofinė tradicija, vidurinių amžių krikščioniškoji scholastika. 13 amžiuje iš arabų buvo perimta senovės graikų filosofijos ir mokslo veikalai, savitos jų interpretacijos. Plėtota islamo filosofijos pradėta universalijų samprata, dvejopos tiesos teorija, Dievo buvimo įrodymai ir kita. Susiformavo averoizmas.

Iš islamiškose šalyse gyvenusių mąstytojų svarbus istorikas Ibn Chaldunas, jis tyrinėjo visuomenės ir istorijos filosofijos problemas – bendruosius istorinių reiškinių dėsningumus, pateikė savitą socialinę teoriją, pabrėžė solidarumo, korporatyvizmo reikšmę visuomenės gyvenime. 16–18 amžiuje islamo filosofijoje vyravo komentarai, interpretacijos, skirtingų filosofinių pažiūrų derinimas, misticizmas. Filosofija įgavo teosofinį pobūdį, derino racionalias ir sufizmo idėjas. Šio laikotarpio svarbesni atstovai – Mirdamadas (mirė 1631) ir Mulla Sadra (1571–1641). Šis plėtojo misticizmą, sujungė šiitų doktriną, Avicenos filosofiją, mistinį intelektualizmą, kūrė mistinio sugrįžimo į būties pirminį pradą doktriną. Teigė, kad pasaulis susideda iš 3 lygmenų – dvasinio, vaizduotės ir fizinio. Vaizduotės lygmuo yra simbolių pasaulis, jungiantis dvasinį ir fizinį pasaulį. Simboliai aiškinami remiantis religine patirtimi. Mullos Sadros filosofija iki 19 amžiaus turėjo didelę įtaką islamo filosofijai, t. p. visai islamo kultūrai, kurioje svarbią vietą užėmė simbolių pasaulio samprata.

19 amžiuje–20 amžiaus pradžioje islamo filosofijos atstovai al Afghani, M. Aldu, M. Ikbalis ir kiti islamo tradicijos kontekste nagrinėjo moderniojo mokslo, filosofijos, tautinės savimonės, islamo reformavimo problemas. Islamo filosofija plėtojama islamiškose šalyse, įvairiose valstybėse skiriasi.

P: Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramžiai Vilnius 1980; Religijų istorijos antologija: Islamas. Budizmas. Hinduizmas Vilnius 2002. L: A History of Muslim Philosophy 2 Bde. Wiesbaden 1963–66; M. Fakhry A History of Islamic Philosophy New York 21983; H. Corbin Histoire de la philosophie islamique Paris 21986; O. Bakar The History and Philosophy of Islamic Science Cambridge 1999.