lietuvių tautos kilmė ir raida

lietùvių tautõs kilm ir raidà

Lietuvių tautos ištakos siejamos su lietuvių gentimi ir Lietuvos žeme, 1009 Kvendlinburgo analų vadinta Litua, 11–12 a. rusų metraščiuose – Litva, buvusia į rytus nuo Šventosios, Nemuno vidurupio, Merkio ir Gaujos aukštupių. Rytinė lietuvių riba nėra aiški. Lenkų kalbininkas ir etnologas J. Safarewiczius pagal senųjų lietuviškų vietovardžių su priesaga -išk- paplitimą ją vedė apytikriai pro Gardiną, Ščiutiną, Lydą, Valažiną, Svierius (Svyrius), Breslaują. Riba panaši buvo ir pagal archeologinius požymius – nustatyta 15 a. tarp Rytų Lietuvos ir krivičių pilkapių, t. p. tarp katalikų ir stačiatikių tikinčiųjų.

Dėl slavų ir avarų ekspansijos, Dniepro baltams ir kitoms giminingoms gentims slenkant į šiaurės vakarus, joms asimiliuojantis su vietinės, manoma, panašios kalbos ir kultūros gentimis, 5–8 a. būsimos lietuvių tautos genetinis fondas kūrėsi iš 4 pagrindinių antropologinių tipų: Vidurio Europos, Rytų Baltijos, Ilmenio-Dniepro, Vakarų Baltijos. Dalis stambių dolichocefalinių (pailgagalvių) plačiaveidžių griežtos veido profiliuotės žmonių, brūkšniuotosios keramikos kultūros atstovų, pasiekė Dubysą ir apėmė aukštaičių, latgalių, dalies sėlių ir žiemgalių protėvių žemes. Rytuose iki pat Šventosios gyvenę vietiniai dolichocefaliniai siauraveidžiai žmonės pasislinko į vakarus Baltijos link, sumišo su prie jūros gyvenusiais smulkiais dolichocefaliniais siauraveidžiais žmonėmis. Pietryčių Lietuvoje išnyko smulkių mezokraninių (pusapvalės galvos formos), vidutiniaveidžių žmonių (jotvingių protėvių) pėdsakai. 15–17 a. susiformavo pagrindinis lietuvių antropologinis tipas.

Lietuviai pirmieji iš baltų genčių sukūrė savo valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), į kurią įėjo aukštaičiai (ir suslavėjusieji rytuose), žemaičiai, pietų kuršiai, šiaurės jotvingiai, šiaurės skalviai, pietų sėliai, pietų žiemgaliai. Trijuose LDK administraciniuose vienetuose – Žemaičių seniūnijoje, Trakų ir Vilniaus vaivadijose – spartėjo nelietuvių telkimasis į tautą ir lietuvėjimas.

14 a. valstybės raštija iš pradžių buvo kuriama slavų kanceliarine (senoji rusų, rutėnų) ir lotynų kalba. Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje dirbo ir raštingų lietuvių. Nuo 16 a. rašomoji lietuvių kalba daugiausia vartota katalikų ir protestantų religinėje literatūroje. Vilniaus universitete ir Žemaičių vyskupijos centre Varniuose būrėsi lituanistikos puoselėtojai. 16 a. pabaigoje LDK išleistos pirmosios knygos lietuvių kalba: M. Daukšos išverstas ispanų jėzuito J. Ledesmos Katekizmas (1595) ir lenkų jėzuito J. Wujeko Postilė (1599). K. Sirvydas apie 1620 parengė originalų trikalbį lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyną. Spėjama, kad jis parašė pirmąją neišlikusią lietuvių kalbos gramatiką.

Po Liublino unijos daugelis lietuvių didikų, vėliau ir kitų bajorų, ėmė pamažu šlietis prie prestižinės lenkų kultūros, virto dvikalbiais, ilgainiui lietuvių kalba prarado galimybę įsitvirtinti valstybės viešajame gyvenime. 1697 lenkų kalba įteisinta kaip LDK raštinių oficialioji kalba. Ji formavosi kaip lietuviška lenkų kalbos atmaina, kurioje buvo daug lietuvių ir baltarusių kalbų elementų. 18 a. dauguma lietuvių bajorų jau buvo perėmę lenkų kalbą, jų savimonę rodo būdingas posakis: gente lituanus, natione polonus.

19 a. prasidėjo lietuvių tautinis judėjimas, pagrįstas 18 a. europinėmis (ištakos – Prancūzijos revoliucijos 1789 Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija ir vėlesnė tiek revoliucinė, tiek kontrrevoliucinė istoriografija) idėjomis apie tautą kaip visus luomus apimančią bendriją ir jos dvasią, atsiskleidžiančią per liaudies kalbą, papročius, mitologiją ir folklorą. Buvo įrodinėjama, kad lietuvių kalba pajėgi būti civilizuotos tautos kalba, o tautos istorija ir kultūra verta pagarbos. Po 1830–1831 sukilimo švietimo sistemos griovimas ir Vilniaus universiteto uždarymas bei pradėta rusifikacija susidūrė su lituanistiniu sąjūdžiu ir Katalikų Bažnyčios pasipriešinimu.

Varnių dvasinėje seminarijoje vyskupo M. Valančiaus pastangomis susibūrė nemažai lietuvių kultūros ir raštijos puoselėtojų. Valdžiai uždraudus lietuviškąją spaudą (1864–1904; lietuvių spaudos draudimas) ir steigti parapines lietuvių mokyklas, M. Valančius įpareigojo kunigus mokyti vaikus katekizmo lietuviškai, draudė naudotis rusiškų maldaknygių tekstais, organizavo nelegalios lietuviškos spaudos gabenimą iš Rytų Prūsijos, įkūrė pirmąją 1867–70 veikusią knygnešių draugiją (knygnešiai, knygnešių organizacijos), pats parašė ir išspausdino 9 knygeles (jose parodė Rusijos valdžios kėslus). Nors prie lituanistinio sąjūdžio prisidėjo daug šviesuomenės ir buvo sukurtas modernios lietuvių tautos pagrindas, tautos polonizacija ir kalbos slãvinimas tęsėsi ir 20 a. pradžioje. 1922 lietuvių kalba įteisinta kaip Lietuvos Respublikos valstybinė kalba.

L: Lietuvių etnografijos bruožai Vilnius 1964; R. Kulikauskienė Lietuviai IX–XII amžiais Vilnius 1970; R. Rimantienė Pirmieji Lietuvos gyventojai Vilnius 1972; Iš lietuvių etnogenezės Vilnius 1981; P. Dundulienė Lietuvių etnografija Vilnius 1982, Lietuvių etnologija Vilnius 21991; Lietuvių etnogenezė Vilnius 1987; R. Merkienė Gyvulių ūkis XVI a.–XX a. pirmojoje pusėje. Etninės patirties ištakos Vilnius 1989; A. J. Greimas, S. Žukas Lietuva Pabaltijy. Istorijos ir kultūros bruožai Vilnius 1993; Vakarų baltai Vilnius 1997.

1995

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką