Lietùvių žẽmių konfederãcija, lietuvių genčių ikivalstybinio laikotarpio politinis junginys. Gyvavo 12 a. pabaigoje–13 a. 4 dešimtmetyje. Iš Lietuvių žemių konfederacijos (LŽK) susidarė Lietuvos valstybė. LŽK susidarymą lėmė tai, kad gentinė diduomenė virto žemių valdovais – kunigais, besiremiančiais pastoviomis kariuomenėmis. Šiems virtus kunigaikščiais (kunigaikštis) ir stiprėjant kunigaikščių valdžiai, jų galingiausieji įtvirtino savo hegemoniją ir virto vyresniaisiais kunigaikščiais; jų valdos tapo kunigaikštystėmis (kunigaikštystė). Jų vadovaujamai žemių sąjungai priklausė visa lietuvių etninės bendrijos teritorija, jiems buvo pavaldūs visi ar didžioji dauguma lietuvių genčių kunigaikščių. LŽK stiprėjo palankiomis aplinkybėmis: Lietuvos kaimynai buvo silpni, slavų kunigaikštystės susiskaldžiusios; Konfederacijos kunigaikščiai su savo kariaunomis (kariauna) jas puldinėjo, o tai stiprino vyresniųjų kunigaikščių valdžią.

LŽK branduolys buvo Lietuvos (Lietuva) ir galbūt Pietų Nalšios (Nalšia) žemės. Vyresniųjų kunigaikščių buvo keli, iki 13 a. 2 dešimtmečio vidurio labiausiai pasireiškė Dangerutis ir Steksė (Stakys). Jiems 13 a. pradžioje žuvus kovose su Livonijos ordinu, aukščiausią valdžią įgijo 5 vyresnieji kunigaikščiai (3 šeimos): Živinbudas, Daujotas su Viligaila ir Dausprungas su Mindaugu. Jų vadovaujamai lietuviškų žemių konfederacijai priklausė šios žemės su jų kunigaikščiais: Šiaurės Žemaitijoje – Kuleiniai, Laukuva ir Tverai (valdė kunigaikštis Vykintas), Pietų Žemaitijoje – Ariogala, Betygala, Raseiniai (kunigaikštis Erdvilas), Rytų Žemaitijoje – Šiauliai (Saulė; kunigaikščiai Bulaičiai), Aukštaitijoje – Upytė (kunigaikščiai Ruškaičiai) ir Deltuva (kunigaikščiai Bikšis, Buteikis, Juodikis ir Ligeikis).

Minėti LŽK kunigaikščiai ir vyresnieji kunigaikščiai 1219 sudarė Lietuvos–Voluinės sutartį (tai žinių apie Konfederaciją pagrindinis šaltinis; iš jos sužinome, kad gyvavo LŽK, kunigaikščių vardus). Konfederacijai veikiausiai priklausė ir Neries žemė (13 a. viduryje valdė kunigaikštis Parbus), Rytų Nalšios (kunigaikštis Bunys) ir Šiaurės Nalšios žemės (šią žemę valdė nežinomo vardo kunigaikštis – Mindaugo sesers vyras ir kunigaikščio Lengvenio tėvas), Karšuvos žemė (Karšuva), t. p. 13 a. vidurio kunigaikščiai Gerdenis ir Daumantas. Kartais (pvz., 1207) vyresnieji kunigaikščiai kovai su priešu sutelkdavo visą LŽK kariuomenę, bet dažniausiai žemės kariaudavo pavieniui (1208 – Upytė, 1229 – Nalšia, 1236 Šiaulių, arba Saulės, mūšyje Vykintas su Bulaičiais), nuoseklios koordinuotos politikos LŽK dar neturėjo. Tuo naudodamiesi Livonijos vokiečiai įsitvirtino Padauguvyje.

Prieš 1235 mirus Dausprungui, šeimai ėmęs vadovauti Mindaugas susidorojo su galingaisiais politiniais konkurentais (veikiausiai su Živinbudu, Daujotu, Viligaila arba jų įpėdiniais), LŽK pavertė Lietuvos valstybe (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) ir pats 1235–44 iškilo į didžiuosius kunigaikščius.

Lietuvos valstybė iki Krėvos sutarties

lietuviai

žemė

Lietuvių žemių konfederacija (12 a. pabaiga–13 a. pradžia)

683