Lietuvõs šauli sjunga, Šauli sjunga, Lietuvos Respublikos sukarinta visuomeninė organizacija. Jos šūkis – Mes tarnaujam Lietuvai, pagrindinis simbolis yra sąjungos vėliava. Šios organizacijos uždaviniai: stiprinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, rengtis pilietinei savigynai ir šalies ginkluotai gynybai, visuotiniam pasipriešinimui okupacijos atveju, padėti krašto apsaugos struktūroms rengti mobilizacinį rezervą, teikti pagalbą policijai palaikant viešąją tvarką, kovojant su nusikalstamumu bei stiprinant valstybės sienų apsaugą, padėti civilinės saugos ir gelbėjimo institucijoms, ugdyti pilietiškumą, pagarbą Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pasitikėjimą valstybe, puoselėti lietuvių tautos etninę kultūrą. Per karą šaulių koviniai būriai įtraukiami į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas ir vykdo kariuomenės vadovybės pavestas gynybos užduotis.

Lietuvos šaulių sąjungos vėliava

Šaulių veiklą reglamentuoja 1997 priimtas Lietuvos Respublikos Šaulių sąjungos įstatymas (nauja redakcija 2010) ir 2000 patvirtintas statutas. Šauliais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai nuo 12 metų. Yra jaunieji (12–18 m.) ir rikiuotės (18–45 m., sudaro atsargos kariai) šauliai. Rikiuotės šaulių didžioji dalis priskirta Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų padaliniams. Lietuvos šaulių sąjungai vadovauja vadas, kurį krašto apsaugos ministro teikimu tvirtina jos suvažiavimas. Paskelbus karo padėtį, Sąjungos vadas vadovauja tik nekoviniams padaliniams. Sąjungos struktūra pagrįsta Lietuvos Respublikos administraciniu‑teritoriniu suskirstymu – visose buvusiose apskrityse (Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus) yra po vieną rinktinę, kurią sudaro kuopos ir būriai. Yra 98 kuopos ir 9 būriai, iš jų 8 – atskirieji, apie 11 000 narių (2018). Sąjungos štabas ir Centro valdyba yra Kaune.

Šauliai mokomi Lietuvos kariuomenės daliniuose, vėliau jie dalyvauja bendruose su kariuomene mokymuose ir pratybose. Šaulių padalinių vadai ir instruktoriai rengiami Puskarininkių mokykloje ir savanorių mokymo centruose. Prie Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos veikia Jaunųjų šaulių vadų ir instruktorių rengimo centras; sukurtos jaunųjų šaulių mokymo programos. Sudaryta Lietuvos jaunųjų šaulių vadų taryba. Padėti policijai palaikyti viešąją tvarką atrinkta apie 1000 Lietuvos šaulių sąjungos narių, dauguma jų baigė specialiuosius mokymus ir tapo policijos rėmėjais. Šauliai talkina Valstybės sienos apsaugos tarnybai ir Civilinės saugos valdybai. Nuo 2001 Lietuvos šaulių sąjunga rengia mobiliąsias vasaros stovyklas moksleiviams. Veikia meno saviveiklos kolektyvai (ansambliai, chorai, kapelos), rengiamos sportinės varžybos, konkursai. Kaune leidžiamas sąjungos žurnalas Trimitas (ėjo 1920–40, atkurtas 1990). Šauliai palaiko ryšius su Didžiosios Britanijos, Estijos, Latvijos, Švedijos analogiškomis organizacijomis.

šauliai per karinius mokymus Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke (Rukla, Jonavos rajono savivaldybė, 2001)

pratybos Jaunųjų šaulių vadų ir instruktorių rengimo centre Rukloje (Jonavos rajono savivaldybė, 2001)

ISTORIJA. Lietuvos šaulių sąjunga įkurta 1919 06 27. Ją kūrę lietuvių inteligentai siekė prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės gynimo ir išsaugojimo. Pradininkas – M. Šalčius, ideologas – V. Putvinskis‑Pūtvis. 1919–20 šauliai dalyvavo kovose su Sovietų Rusijos ir Lenkijos kariuomenėmis (Nepriklausomybės karas) ir 1923 Klaipėdos krašto sukilime; 81 jų žuvo, 146 buvo sužeisti. Į Lietuvos šaulių sąjungą galėjo stoti 16 m. sulaukę asmenys. Veikė šaulių atskiri moterų, moksleivių, rėmėjų padaliniai. Jie sudarė 22 rinktines. Šauliai buvo ginkluoti lengvaisiais ginklais, kuriuos laikydavo namuose. Sąjungos nariai lavino Lietuvos gyventojų karinį ir fizinį pasirengimą, stiprino valstybės gynimo pareigos supratimą, talkino įveikiant stichines nelaimes, rūpinosi moterų veikla. Sąjungai dalį lėšų skyrė valstybė, kitos buvo gaunamos iš nario mokesčio, pajamų iš turimo turto, pramogų pelno ir aukų. 1940 Sąjungai priklausė daugiau kaip 62 000 narių, daugiausia ūkininkų ir darbininkų, nemažai tarnautojų.

šauliui įteikiamas Lietuvos visuomenės paaukotomis lėšomis nupirktas ginklas (20 a. 3–4 dešimtmetis)

1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, 07 13 Lietuvos šaulių sąjunga buvo uždaryta, apie 90 % vadų ir tūkstančiai narių represuoti. Likę įsitraukė į kovą su SSRS okupaciniu režimu – kūrė slaptas organizacijas, platino pogrindžio spaudą, atsišaukimus, keldavo Lietuvos valstybės vėliavą (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui). Daugelis šaulių dalyvavo antisovietiniame 1941 Birželio sukilime, provincijoje jie buvo pagrindinė sukilimo jėga. Per nacių Vokietijos okupaciją 1941–44 daug šaulių dalyvavo lietuvių antinaciniame pasipriešinime. 1944–45 SSRS reokupavus Lietuvą, 1944–53 buvusios Lietuvos šaulių sąjungos daug narių įsitraukė į kovą su sovietiniu okupaciniu režimu, vadovavo partizanų būriams, rinktinėms, Z. Drunga, D. Jėčys, V. Montvydas – apygardoms. Į Vakarus pasitraukę šauliai 1954 suorganizavo Lietuvos šaulių sąjungą išeivijoje. Jai priklausė 30 kuopų (16 – Jungtinėse Amerikos Valstijose, 9 – Kanadoje ir 5 – Australijoje). Ilgainiui jų mažėjo, 2004 veikė 15 kuopų.

Lietuvoje šaulių sąjunga atkurta 1989 09 25. Pirmasis sąjungos būrys sudarytas Kaune, vėliau – Kelmėje, Šeduvoje, Skriaudžiuose, Panevėžyje ir kitur. 1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, užmegzti ryšiai su Estijos, Latvijos, Ukrainos panašiomis organizacijomis. Finansinę ir moralinę paramą teikė lietuvių išeivijos šauliai. 1991 01 prasidėjus SSRS agresijai prieš Lietuvos valstybę (Sausio tryliktoji) šauliai dalyvavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos‑Atkuriamojo Seimo rūmų gynyboje, saugojo Radijo ir televizijos pastatą Vilniuje, radijo stotį Sitkūnuose (prie Kauno), kitus svarbius objektus. Gindami Lietuvos nepriklausomybę žuvo sąjungos nariai D. Gerbutavičius, I. Šimulionis, G. Žagunis. Stiprinant krašto apsaugą daugelis šaulių perėjo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (nuo 1998 Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgos), kuriamą Geležinio Vilko brigadą, Valstybės sienos apsaugos tarnybą. 1998 pradėtas reguliarus šaulių rengimas vadovaujantis Piliečių pasirengimo visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui mokymo programa. 2006 Lietuvos šaulių sąjungoje buvo 126 kuopos (iš jų 32 – jaunųjų šaulių) ir 21 atskirasis būrys (iš jų 10 – jaunųjų šaulių), daugiau kaip 8500 narių.

Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkai (buvo 1919–35): V. Putvinskis‑Pūtvis (1919–22 ir 1928–29), V. Krėvė (1922–24), S. Šilingas (1924–25), M. Šalčius (1925–26), T. Daukantas (1926), L. Vailionis (1926–27 ir 1934–35), R. Skipitis (1927–28), A. Žmuidzinavičius (1929–34).

Lietuvos šaulių sąjungos vadai (iki 1935 viršininkai): V. Putvinskis‑Pūtvis (1919–22), P. Klimaitis (1922–25), M. Kalmantas (1925–35), P. Saladžius (1935–40), R. Zykus (Laikinosios tarybos pirmininkas, 1989–90), A. Bendinskas (Centro valdybos pirmininkas, 1990), G. Jankus (1990–94), R. Mintautas (1994–97), L. Bakaitis (1997–99), J. Gečas (1999–2000), B. Vizbaras (laikinai einantis pareigas, 2000–01), J. Širvinskas (2001–10), A. Plieskis (2010–14), L. Gumbinas (2014–17), G. Koryzna (nuo 2017).

Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje vadai: A. Mantautas (1954–62), J. Giedrikas (1962–64), A. Valatkaitis (1964–67), V. Išganaitis (1967–73), V. Tamošiūnas (1973–76), K. Milkovaitis (1976–87), M. Abarius (1987–2012), J. R. Butkus (nuo 2012).

L: Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919–2004 / sud. V. Kavaliauskas, J. Širvinskas, S. Jegelevičius Kaunas 2005.

2869