Lietuvõs skulptūrà

Seniausių laikų skulptūra

Lietuvos teritorijoje rasti seniausi skulptūros kūriniai (Narvos kultūros radiniai) žinomi iš neolito laikotarpio (5500–2000 prieš Kristų). Antropomorfiniai atvaizdai (2 m medinis stulpas su žmogaus galva, Šventosios gyvenvietė, trečias tūkstantmetis pr. Kr., gintarinės žmonių figūrėlės iš Juodkrantės lobio) apibendrinti; zoomorfiniai (apeiginė lazda su briedės galva, Šventosios gyvenvietė, trečias tūkstantmetis pr. Kr.) – išraiškingesni, plastiškai perteikiantys natūrą. Smulkiosios antropomorfinės ir zoomorfinės plastikos dirbinių aptikta gyvenvietėse prie Kretuono ežero. Bronzos ir geležies amžiaus baltų genčių skulptūros ypatybes atspindi skulptūriškai modeliuoti ir dekoruoti papuošalai.

Gotikos skulptūra

13–14 a. skulptūros kūriniuose (jų išliko nedaug) pynėsi Vakarų Europos dailės įtaka ir vietos tradicijos. Išliko 14–15 a. gotikinių antspaudų (Kęstučio, Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio). Gotikinėmis medinėmis, dažniausiai polichromuotomis skulptūromis buvo puošiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčių altoriai; išliko ankstyvajai gotikai priskiriama Seinų Švč. Mergelės Marijos suveriama skulptūra. Brandžiosios gotikos laikotarpiu kurta Nukryžiuotojo figūros, Jėzaus Kristaus kančios siužetai, Dievo Motinos su Kūdikiu figūros (Veliuonos madona 15 a. vidurys, Madona su kriauše 16 a. pradžia); skulptūrų formos nesudėtingos, apibendrintos.

Madona su kriauše (medis, 16 a. pradžia, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

Renesanso skulptūra

16 a. pradžioje atsirado renesansinių skulptūrų: jas kūrė daugiausia italų skulptoriai B. Z. da Gianotti, G. Cini, G. M. Padovano. Renesanso epochoje ypač vertintos portretinės antkapinės skulptūros, medaliai (Alberto Goštauto marmurinis antkapis, 1548, skulptorius B. Z. da Gianotti, Povilo Alšėniškio antkapis, 1555, skulptorius G. Cini, abu Vilniaus katedroje). Italų skulptorių kūriniams būdinga natūralistinė formų traktuotė, tikslios proporcijos, tektoniškumas, mirusiojo figūra vaizduota realistiškai, siekta portretiškumo. G. M. Padovano sukūrė Žygimanto Senojo, Bonos Sforzos, Žygimanto Augusto ir jo sesers Izabelės portretinius medalius. Vietos skulptoriai perėmė tik renesansinio antkapio ikonografinę schemą; jų kūriniams (L. Sapiegos antkapis, apie 1633, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Vilniuje) būdinga formų sąlygiškumas, stilizacija. Sukurta statulų, religinės tematikos skulptūrinių kompozicijų, reljefų, vėlyvojo renesanso (su manierizmo bruožais) biustų, dekoratyvinių stiuko reljefų (Vilniaus Aušros vartų atikas, 17 a. pradžia), medžio drožybos dirbinių (Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios durys, stalės, Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios sakykla ir medinės buazerijos, 17 a. pirma pusė).

Baroko skulptūra

Nuo 17 a. vidurio skulptūroje vis labiau įsigalėjo baroko bruožai (antikine daile paremta plastinė raiška, sudėtinga dinamiška kompozicija, gausus ir įvairus dekoras). Barokinė skulptūra turėjo ir regioninių bruožų; jai būdinga santūrumas, ryškios sąsajos su gotikos, renesanso, vėliau ir su klasicizmo skulptūra. Vyravo su sakraline architektūra susijusi skulptūra (antkapiniai paminklai su skulptūriniais portretais, eksterjero ir interjero dekoratyvinės skulptūros), kurta iš medžio, marmuro ir stiuko. 17 a. skulptūros raidai ypač reikšminga italų skulptorių (juos kvietė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai) veikla. Jų kūriniams būdinga brandžiojo baroko bruožai: formų ekspresyvumas, juslingumas, atektoninė kompozicija, paviršiaus silueto tapybiška traktuotė – Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrinis dekoras (1677–82, figūrinės kompozicijos – skulptoriaus G. P. Perti, ornamentai – skulptoriaus G. M. Galli, po 1682 darbus tęsė A. S. Capone).

17 a. į Lietuvą buvo įvežama ir renesanso stilistikai artimų baroko skulptūrų (A. Valavičiaus antkapis Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje, 17 a. 3 dešimtmetis). Vietos skulptoriai labiau išryškino dekoratyvinius baroko bruožus, jų kūriniuose mažiau barokui būdingo ekspresyvumo, emocingumo (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios fasado terakotinės šv. Augustino ir šv. Stanislovo skulptūros, 1674, skulptorius Novotnas). Periferijos skulptorių kūriniai dažniausiai turėjo vėlyvojo renesanso ir manierizmo bruožų.

18 a. baroko skulptūroje išryškėjo Pietų Vokietijos ir Austrijos dailės įtaka; sustiprėjo ekspresyvumas, silueto tapybiškumas, atsirado figūrų ištęstumo, hipertrofuotų judesių, dažnai naudota polichromija. Sukurta altorių skulptūrinių ansamblių (Vilniaus Šv. Jonų, 1737–62, skulptoriai J. K. Glaubicas, J. Hedelis, J. Voščinskis, M. Schickas, J. Grynas ir kiti, Šventosios Dvasios, 1753–60, skulptorius P. I. Hoferis, bažnyčios), medžio drožybos (Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčios altorių ansamblis, 1767, skulptoriai D. Giotto, V. Holtzas, J. K. Frezeris ir kiti), kitų dirbinių (vargonų, varpų, laikrodžių), puoštų baroko stiliaus reljefais. 18 a. atsirado ir rokoko stilistinių tendencijų, bet jis netapo skulptūros savarankišku stiliumi (jo elementai tik papildė baroko stilistinę sistemą, suteikdami 18 a. Lietuvos skulptūrai teatrališkumo). 19 a. pradžioje sukurta vėlyvojo baroko bruožų turinčių dekoratyvinių skulptūrų (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pagrindinio altoriaus 4 pranašų skulptūros, skulptoriai Kazimieras ir Jonas Jelskiai, 1804–05).

Klasicizmo skulptūra

Klasicizmo stiliaus įsigalėjimas skulptūroje siejamas su 1803 Vilniaus universitete įkurtos Skulptūros katedros veikla. Jai iš pradžių vadovavo A. Le Brunas, 1811–26 – Kazimieras Jelskis. Sektinu skulptūros pavyzdžiu tapo antikinė klasika, kūriniuose įsivyravo Šviečiamajam amžiui būdingas žmogaus atvaizdas, vaizduota valstybei, mokslui ir menui nusipelniusios asmenybės (Vilniaus universiteto dėstytojų, visuomenės veikėjų biustai, skulptoriai A. Le Brunas, Kazimieras Jelskis). Dekoratyvinių skulptūrų sukūrė V. Smakauskas (šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Mielagėnuose, 1838), H. Dmachauskas, F. Sivickis. 19 a. sukurta antkapinių paminklų, turinčių klasicizmo, romantizmo, vėliau ir istorizmo bruožų (Kazimiero Jelskio kūriniai), memorialinių lentų (V. Smakausko kūriniai). Buvo kuriama (dažniausiai Vakarų Europos skulptorių) ir dekoratyvinės skulptūros, kurios puošė dvarų rūmų, bažnyčių interjerus (Trakų Vokės, Astravo, Biržų rajonas, dvarų interjerų dekoras).

20 amžiaus pirmos pusės skulptūra

20 a. pradžioje plečiantis nacionaliniam sąjūdžiui ėmė reikštis lietuvių kilmės skulptoriai, baigę studijas Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos dailės mokyklose. Svarbi skulptūros raidai buvo Lietuvių dailės draugijos veikla; jos rengiamose parodose (1907–14) dalyvavo P. Rimša, J. Zikaras, K. Ulianskis, A. Vivulskis, K. Sklėrius. Sukurta skulptūrinių portretų, socialinės tematikos kamerinių skulptūrų ir reljefų, paminklų ir jų projektų (A. Vivulskio, K. Ulianskio kūriniai).

Nepriklausomybės laikotarpiu skulptūros raida suintensyvėjo, ją paskatino 1924 Kauno meno mokykloje įsteigta skulptūros studija (vadovas K. Sklėrius, nuo 1928 J. Zikaras). Išryškėjo kelios stilistinės kryptys. Kai kurie skuptoriai laikėsi realizmo tradicijų, jas papildydami savitai modifikuoto akademizmo (J. Zikaro kūriniai) ir stilizuoto dekoratyvumo (P. Rimšos skulptūrinės kompozicijos, portretiniai medaliai, medalionai) bruožais. Skulptorių Juozo Mikėno, B. Pundziaus, R. Antinio vyresniojo, B. Bučo kūrybai turėjo įtakos Prancūzijoje plėtotos neoklasicizmo, art deco tendencijos. Dekoratyvumas, apibendrintos formos būdinga Kauno meno mokyklos auklėtinių (P. Aleksandravičiaus, J. Kėdainio, V. Palio, V. Kašubos, J. Dagio, N. Petrulio, A. Janulio) kūrybai.

Siekiant įamžinti valstybingumo įtvirtinimui nusipelniusių veikėjų atminimą, pagerbti žuvusiuosius kovose už nepriklausomybę valdžios institucijos inicijavo paminklų statymo sąjūdį. Paminklų sukūrė J. Zikaras (Laisvė Kaune 1928), R. Antinis (Laisvė Rokiškyje 1931), V. Grybas (S. Daukanto paminklas Papilėje, 1930), B. Pundzius, A. Aleksandravičius; suformuotas Karo muziejaus sodelis (4 dešimtmečio viduryje). Lietuvai pradėjus dalyvauti pasaulinėse parodose dekoratyvinių skulptūrų joms sukūrė Juozas Mikėnas – Paryžiaus (Rūpintojėlis 1937, parodos Didysis prizas) ir Niujorko (Lietuva 1939) parodoms.

Artojas (skulptorius P. Rimša, bronza, 1922, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)

20 amžiaus antros pusės skulptūra

Po II pasaulinio karo Lietuvos meninį gyvenimą veikė su SSRS aneksija susijusios politinės, socialinės ir kultūrinės permainos. Lemiamą reikšmę skulptūros raidai turėjo pasikeitusios visuomeninės sąlygos, lietuvių menui primestas socialistinio realizmo metodas. Pradėtas vykdyti monumentaliosios propagandos planas: griaut nepriklausomos Lietuvos paminklai ir statyti nauji (Zarasuose – M. Melnikaitės, skulptorius Juozas Mikėnas, Kaune – S. Nėries, skulptorius B. Bučas, abu 1955). Kamerinėje skulptūroje plito portretas (P. Aleksandravičiaus, J. Kėdainio, N. Petrulio, L. Žuklio kūriniai). Siužetinių figūrinių kompozicijų sukūrė K. Bogdanas, A. Dimžlys, dekoratyvinių skulptūrų parkams, visuomeniniams pastatams – J. Kėdainis, B. Vyšniauskas, N. Gaigalaitė. Monumentalioje plastikoje plito neoklasicistinis Motinos Tėvynės įvaizdis (J. Mikėno Taika 1960, Pirmosios kregždės, sukurta 1964, išdidinta kopija pastatyta 1987 šalia dabartinės Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje, G. Jokūbonio Motina Pirčiupių kaime, 1960), motinystės, darbo, poilsio, kovos temos perteiktos apibendrinta, poetiškos nuotaikos moters figūra (R. Antinio vyresniojo, A. Dimžlio, N. Gaigalaitės, J. Kėdainio, J. Mozūraitės‑Klemkienės skulptūros). Sukurta dekoratyvinių skulptūrų miesto gatvėms, aikštėms, parkams (Kaune – tėvo ir sūnaus Antinių, L. V. Striogos, D. Palukaitienės, Vilniuje – V. Vildžiūno, T. K. Valaičio, G. Karaliaus, S. Kuzmos, V. Mačiuikos, Šiauliuose – A. Toleikio, Klaipėdoje – D. O. Matulaitės, R. Midvikio). 7 dešimtmečio pabaigoje kurta moderni skulptūra, apibendrinti psichologiniai portretai, skulptūrinės kompozicijos (P. Aleksandravičiaus, P. Deltuvos, B. Vyšniausko, K. Kisielio, E. Radauskaitės kūriniai), konstruktyvios ir dekoratyvios (V. Vildžiūno, A. V. Ambraziūno, L. V. Striogos) skulptūros. 8 dešimtmetyje greta tradicionalizmo plėtotas modernizmas; natūros transformacija būdinga G. Karaliaus, P. Mazūro, S. Šarapovo, V. Šerio, K. Jaroševaitės, vaizdo mataforiškumas – V. Urbanavičiaus, R. Dauginčio, M. Navako kūriniams. Modernizmo sklaidą skatino 8–9 dešimtmetyje besikuriantys skulptūrų parkai Klaipėdoje (Klaipėdos skulptūrų parkas), Kaune, Mažeikiuose, Juknaičiuose. Nuo 1977 Smiltynėje, nuo 1984 Alytuje, nuo 1985 Vilniuje rengiami skulptūros simpoziumai. Kurta smulkioji skulptūra, daugiausia medaliai (J. Kėdainis, A. Belevičius, E. Varnas, P. Repšys, A. Bosas, D. Zundelovičius).

Pirmosios kregždės Vilniuje (skulptorius Juozas Mikėnas, bronza, sukurta 1964, išdidinta kopija pastatyta 1987)

Skulptūra po nepriklausomybės atkūrimo

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atstatyti sovietiniais metais sunaikinti monumentai (A. Vivulskio Trys kryžiai Vilniuje, J. Zikaro Laisvė Kaune, abu 1989), nugriauta sovietinių paminklų, kai kurie jų perkelti į Grūto parką. Monumentaliojoje skulptūroje vyravo tradicinė raiška, neoklasicistinės formos (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, 1996, skulptorius V. Kašuba, karaliaus Mindaugo, 2003, skulptorius R. Midvikis, paminklai, abu Vilniuje). Lietuvos miestuose pastatyta žymių visuomenės ir kultūros veikėjų biustų, memorialinių lentų, antkapinių paminklų (S. Kuzmos Pieta Sausio 13 aukoms Antakalnio kapinėse, 1995), pastatyta postmodernistinių formų dekoratyvinių skulptūrų (Vilniuje – V. Kančiausko, R. Kvinto, Kaune – R. Antinio jaunesniojo, J. Zalenso, Klaipėdoje – A. Boso, R. Midvikio, Juodkrantėje – A. Ališankos, V. Naručio, Nidoje – K. Pūdymo). 10 dešimtmetyje išryškėjo polinkis į konceptualumą, socialinių problemų ir gyvenimo realijų aktualizavimas, įvairių žanrų ir technologijų susiliejimas. Plėtojama žmogaus figūros plastinė interpretacija, linkstama į plastikos sąlygiškumą, formos minimalizavimą (M. Šnipas, A. Raila, A. Lankelis-Elvich). Alternatyvi raiška būdinga G. Urbono, D. Basčio, grupių Post Ars ir Žalias lapas instaliacijoms, objektams, akcijoms, M. Navako skulptūriniams objektams (Kablys 1994, buvusių Geležinkelininkų rūmų fasade Vilniuje). Sukurta specifinės vietos kūrinių. Č. Lukenskas, G. Urbonas, G. Akstinas, A. Raila, D. Narkevičius, A. Novickas, G. Makarevičius konceptualiuose objektuose ir instaliacijose, be tradicinių medžiagų, naudojo ir rastus daiktus, t. p. videomeną, garsus, šviesas; svarbios tapo socialiai angažuotos, diskusinės temos, demonstravimo kontekstas. Žymesni 21 a. pradžios skulptoriai: G. Akstinas, A. Ališanka, G. Piekuras, S. Vaitiekūnas (g. 1953), A. ir N. Erminai, P. Gilytė (g. 1972), A. Kasparavičius, M. Tendziagolskis (abu g. 1975), J. Laivys, A. Petkus, K. Svirnelis (visi g. 1976), T. Martišauskis, R. Milkintas, M. Skudžinskas (visi g. 1977), M. Martišius, M. Zavadskis (abu g. 1979), G. Mažintas (g. 1980).

Nuo 1978 Vilniuje rengiamos skulptūros parodos, nuo 1986 – Baltijos šalių medalių trienalės. Nuo maždaug 1980 veikia Vilniaus Jeruzalės skulptūrų parkas. 1991 netoli Vilniaus įsteigtas Europos parkas – skulptūrų muziejus po atviru dangumi, nuo 1993 čia rengiami tarptautiniai skulptūros simpoziumai. Juodkrantės krantinės parke eksponuojamos 1997 ir 1999 akmens skulptūros simpoziumuose sukurtos skulptūros. Nuo 2002 Taikos prospekte Kaune veikia Skulptūrų zona. 2008–09 įgyvendinant Vilniaus Europos kultūros sostinės programos Neries krantinės skulptūrų projektą buvo sukurtos R. Antinio, M. Navako ir V. Urbanavičiaus skulptūros.

2510

2972

lietuvių liaudies skulptūra

Šv. Pranciškus Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčioje Vilniuje (skulptorė K. Jaroševaitė, marmuras, 1994; © LATGA, 2018)

L: T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Skulptūra, 1975–1991 / sud. G. Jankevičiūtė, E. Lubytė Vilnius 1997; LDK barokasFormos, įtakos, kryptys / sud. R. Butvilaitė Vilnius 2001; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė Vilnius 2002; Vieno projekto apkalta / sud. E. Lubytė Vilnius 2011.