liùdytojo paródymai, į apklausos ar teismo posėdžių protokolą įrašomi liudytojo paaiškinimai dėl aplinkybių ir faktų, turinčių reikšmės nagrinėjamai administracinei, baudžiamajai ar civilinei bylai. Vieni išsamiausių ir labiausiai paplitusių įrodymų šaltinių. Gali būti pirminiai, išvestiniai, kaltinamieji, teisinamieji. Vertinami lyginant su kitais įrodymais ir pagal bendrąsias įrodymų taisykles. Liudytojo parodymų išsamumas, teisingumas priklauso nuo apklausiančiojo mokėjimo suaktyvinti liudytojo asociacijas užduodant tam tikrus klausimus, parodant tam tikrus daiktus, nuotraukas, brėžinius, planus, schemas, užduoti papildomus, detalizuojančius, patikslinančius, primenančius, kontrolinius ir kitus klausimus. Siekiant patikrinti liudytojo parodymų teisingumą gali būti vykstama su liudytoju į įvykio vietą, parodoma atpažinti asmenis, daiktus, kitus objektus, daroma akistata, eksperimentas ir kita. Liudytojo parodymai turi būti tikrinami, ypač jei po įvykio praėjo daug laiko, liudytojas apklausiamas kelis kartus, jei jis buvo veikiamas kitų asmenų. Vertinant liudytojo parodymus reikia atsižvelgti į liudytojo santykį su byla, kaltinamuoju, nukentėjusiuoju, į įvykių, faktų atsiminimo ir išdėstymo aplinkybes, liudytojo amžių, profesiją, faktų gavimo laikotarpį, buvusius išgyvenimus, mokėjimą pasakoti, ar jis tai pats matė, suprato, ar sužinojo iš kitų, t. p. į kitus įrodymus.
Lietuvoje liudytojo parodymų teikimo tvarką reglamentuoja Baudžiamojo ir Civilinio procesų kodeksai (abu įsigaliojo 2003), Administracinių bylų teisenos įstatymas (nauja redakcija 2001).
2987