logopèdija (gr. logos – kalba + paideia – lavinimas), mokslas apie kalbėjimo, kalbos, komunikacijos sutrikimus, jų atpažinimą, nustatymą ir specialių mokymo bei ugdymo metodų taikymą jiems įveikti. Kalbėjimo sutrikimu laikomas nenormalus, nesuprantamas, neaiškus kalbėjimas, kurį lemia netaisyklingas garsų tarimas, netarimas, keitimas ktitais garsais ir kita. Kalbos sutrikimas – visiškas ar dalinis negebėjimas praktiškai vartoti, o vėliau ir teoriškai suvokti kalbą kaip sistemą, kurią sudaro fonetika, leksika ir gramatika. Komunikacijos sutrikimas – nukrypimas nuo tam tikroje aplinkoje priimtos bendravimo normos. Visi šie sutrikimai dažnai apibendrintai vadinami komunikacijos sutrikimais. Jie apibūdinami kaip santykinai nuolatiniai bendravimo, kalbėjimo, kalbos nukrypimai nuo įprastų bendravimo ir kalbėjimo normų. Grynai prie komunikacijos sutrikimų priskiriami tie, kurių priežastis nėra intelekto, regos ar klausos sutrikimai. Jiems būdingi požymiai: kalbėjimas, kalba ir bendravimas neatitinka amžiaus normos, sutrikimus nulemia kalbos anatominių, fiziologinių, psichologinių mechanizmų nevisavertė veikla, sutrikimai visiškai ar iš dalies apriboja galimybes bendrauti, negebėjimas vykdyti žodinių nurodymų dėl kalbos nesupratimo, negebėjimas išsakyti minčių, norų ir pageidavimų dėl ribotų kalbos priemonių, galimi daugialypiai padariniai (mokymosi, socialinės kompetencijos problemos), sutrikimai yra stabilūs ir savaime neišnyksta, jiems įveikti būtina taikyti specialias logopedines pratybas ar kitas priemones. Skiriami kalbėjimo, jo sklandumo (mikčiojimas, greitakalbystė, lėtakalbystė), balso sutrikimai (afonija – balso netekimas, nebuvimas dėl gerklų ar nervų sistemos pažeidimų, distonija – tonuso sutrikimas, fonastenija – funkcinis balso sutrikimas, rezonavimo sutrikimai), kalbos sutrikimai, apimantys fonologijos dalykus, kalbos nesusiformavimą, sulėtėjusią kalbos raidą, gebėjimo kalbėti praradimą (afazija), rašomosios kalbos (aleksija, disleksija, agrafija – sugebėjimo rašyti praradimas, disgrafija), komunikacijos (dažniausiai nebylystė, autizmas) sutrikimai.

Logopedija yra tarpdisciplininis mokslas, remiasi medicinos, kalbos, pedagogikos, specialiosios pedagogikos, psichologijos, psicholingvistikos ir kitų mokslų žiniomis. Vokietijoje ir kai kuriose kitose Vakarų Europos šalyse logopedija priskiriama prie medicinos mokslų ir apibūdinama kaip negydomosios medicinos sritis, skirta diagnozuoti ir įveikti klausos, balso, kalbėjimo, kalbos sutrikimus.

Pirmųjų užuominų apie kalbėjimo ir kalbos sutrikimus rasta Babilonijos, Asirijos, senovės Egipto, Graikijos, Indijos, Kinijos rašytiniuose šaltiniuose (5–4 amžiuje prieš Kristų). Herodotas minėjo karaliaus Bato Kirėniečio neaiškų kalbėjimą, Hipokratas aptarė kalbos sutrikimus, kurie dabar vadinami afonija, afazija, rinofonija (balso tembro pasikeitimas), mikčiojimas ir kita. Plutarchas aprašė oratoriaus ir politinio veikėjo Demosteno mikčiojimą ir bandymą jį įveikti. 1827 vokiečių gydytojas J. P. Frankas įvairius tarimo trūkumus pavadino dislalijomis (terminas tebevartojamas). Išsamesnius kalbos sutrikimų tyrimus atliko P. Broca (1861; Prancūzija), K. C. Wernicke (1874; Vokietija).

LIETUVOJE logopedija priskiriama specialiosios pedagogikos mokslų šakai. Apie kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimus rašė B. Miknevičius (1913), R. Šaltenis, M. Škėma (abu 1937), P. Skurskis ir P. Grigas (1938–1940), J. Glembockis (1950), I. Dektoraitė (1951) ir kiti. 1958 grupė Vilniaus pedagoginio instituto (nuo 1992 Vilniaus pedagoginis universitetas) studentų lituanistų specializavosi logopedijos srityje. 1966 Šiaulių pedagoginiame institute (nuo 1997 Šiaulių universitetas) parengti pirmieji pagalbinės mokyklos mokytojai ir logopedai. 21 amžiaus pradžioje logopedai rengiami tik Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakultete. Žymiausios logopedės: A. Garšvienė, R. Giedrienė, R. Ivoškuvienė, V. Makauskienė. 1991 įkurta Lietuvos logopedų asociacija (pirmininkė D. Kairienė) nuo 2008 yra Tarptautinės logopedų ir foniatrų asociacijos narė.

dislalija

648