lotèrija (it. lotteria), pinigų ar daiktų lošimas pagal nusipirktus bilietus ar kita tvarka.Laimėjimas pagal loterijos bilietą yra atsitiktinis ir negali būti niekaip kitaip nulemtas.

Loterijų taisyklės

Skiriama momentinė (netiražinė) ir tiražinė loterija. Momentinės loterijos bilieto savininkas iš karto, vos tik įsigijęs bilietą, gali sužinoti, ar jo bilietas laimėjo. Tokia loterija kartais dar vadinama alegrio loterija, nes ant jos tuščių (be laimėjimo) bilietų dažniausiai užrašoma allegri (italų kalba (būkite) laimingi). Tiražinės loterijos bilieto savininkas gali sužinoti, ar laimėjo, tik įvykus lošimo tiražui. Tiražinė loterija būna klasikinė, skaičių, paprastoji, sporto, klasių. Klasikinėje loterijoje laimima, kai įsigytame biliete iš anksto išspausdinti skaičiai ar kiti ženklai sutampa su tiražo metu iškritusiais skaičiais ar kitais ženklais; laimėjimo dydį lemia sutapusių skaičių ar ženklų kiekis. Skaičių loterijos bilietuose spausdinama tam tikra skaičių ar kitų ženklų aibė, iš kurios loterijos dalyvis užbraukia savą reikalaujamo skaičių kiekio variantą; laimėjimo dydis gali priklausyti nuo už bilietą sumokėtos sumos, parduotų bilietų skaičiaus, laimėjimams skirtų lėšų sumos ir laimėjusių bilietų skaičiaus. Paprastojoje loterijoje kiekvienas bilietas turi savo numerį, kuriam gali tekti laimėjimas; laimėjimų skaičius ir dydžiai nustatomi iš anksto. Sporto loterijos dalyviai pasirenka iš jiems siūlomo sąrašo sporto šaką, numanomus varžybų laimėtojus ar varžybų rezultatą. Klasių loterijoje bilietai skirstomi į klases, kiekvienoje jų vyksta atskiras tiražas (už papildomą mokestį galima dalyvauti ir kitos klasės tiraže).

Pagal bilietų platinimo, duomenų apdorojimo ir laimėjimo išmokėjimo technologijas skiriama tiesioginio ryšio kompiuterinė (bilietai parduodami, laimėjimai išmokami per įvairiose vietose esančius specialius terminalus, sujungtus su centriniu kompiuteriu), netiesioginio (nenaudojami tiesioginio ryšio terminalai), telefoninio (reikalinga informacija perduodama telefonu, už dalyvavimą loterijoje atsiskaitoma per telefono ryšio operatorių), internetinio (informacija perduodama internetu, už dalyvavimą atsiskaitoma per internetinės bankininkystės sistemas) ryšio loterija. Dar gali būti reklaminė loterija, skatinanti prekių ar paslaugų pardavimą. Dalyvavimas tokioje loterijoje susijęs su kokios nors prekės ar paslaugos įsigijimu, t. y. nusipirkus ar kitu būdu įsigijus tokią prekę ar paslaugą ir įvykdžius loterijos taisyklėse ar kitaip pateiktoje informacijoje (pvz., ant prekės pakuotės, laikraštyje, žurnale, lankstinuke, specialiame įdėkle, čekyje) nurodytas sąlygas gaunama teisė dalyvauti paskelbtų prizų lošime. Loterijas organizuoja valstybė, vietos savivaldos, komercinės, labdaros ir kitos organizacijos (dalis surinktų lėšų panaudojama įvairiems visuomeniniams tikslams).

Istorija

Loterijos prototipu laikomas apie 100 prieš Kristų Kinijoje sukurtas žaidimas. Per jo turus surinktos lėšos panaudotos Didžiosios kinų sienos statybai. Senovės Romoje per šventes plebėjams nemokamai buvo dalijami bilietėliai, laimingųjų savininkai gaudavo prizus. Pirmąja įstatymo įteisinta loterija laikoma 1446 olandų dailininko J. van Eycko našlės surengta jos vyro paveikslų loterija. 1465 daug loterijų įvyko Belgijoje (surinkti pinigai panaudoti varpinių, kanalų, uostų įrenginių statybai). 1515 Genujoje loterija naudota renkant atstovus į savivaldos instituciją (į urną sumesta 90 lapelių su kandidatų pavardėmis ir išmaišius ištraukti penki). Vėliau loterijos tapo azartiniu žaidimu ir paplito kitose Europos šalyse.

1530 Italijoje surengta pirmoji loterija, kurios laimėtojai gavo piniginius prizus. 1539 Prancūzijoje pradėtos rengti loterijos šalies iždui papildyti. Pirmosios valstybinės loterijos (surinktos lėšos skirtos visuomeninėms reikmėms) surengtos 1567 Anglijoje (400 000 bilietų; laimėjimai – gobelenai, auksas ir pinigai), 1726 Olandijoje, 1763 Ispanijoje, 1849 Australijoje, 1863 Italijoje. 17 a. antroje pusėje Prancūzijos karalius Liudvikas XIV surengė loteriją ir pasiskyrė sau pagrindinį loterijos prizą – 100 000 frankų, kitus prizus gavo jo aplinkos žmonės. Kilus skandalui, prizai buvo grąžinti. Iš 1790 loterijoje surinktų pinigų Jungtinėse Amerikos Valstijose pastatyta 50 koledžų, 300 mokyklų, 200 bažnyčių, dalis skirta universitetams (Harvardo, Yale’io, Princetono, Kolumbijos) išlaikyti. 1820–78 Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigalėjus korupcijai organizuojant loterijas (buvo neišmokami arba išmokami per maži laimėjimai) loterijos uždraustos. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje (čia uždraustos 1856) loterijos vėl legalizuotos 20 a. 7 dešimtmetyje. 1999 įkurta Pasaulio loterijų asociacija (World Lottery Association, vienija daugiau kaip 80 šalių).

Lietuvoje

Lietuvoje loterija pirmą kartą surengta 1768. 1919–40 ne didesnes kaip 7500 litų sumos loterijas organizuodavo įvairios įstaigos, visuomeninės organizacijos, net pavieniai asmenys. Nebuvo ribojama tik Raudonojo Kryžiaus loterija. Ji turėjo 17 500 bilietų ir buvo skirstoma į penkias klases. 40 % įplaukų už bilietus buvo skiriama išlaidoms padengti, trečdalis pelno ėjo Raudonojo Kryžiaus organizacijai, du trečdaliai – labdaros ir socialinės globos įstaigoms. 1932 vietoj jos imta rengti valstybės loteriją.

1940–41 buvo platinami SSRS kai kurių draugijų, 1944–45 – SSRS valstybinės loterijos bilietai. 1958 pradėta kasmet rengti respublikinę valstybinę piniginę daiktinę loteriją. Pusė surinktų pinigų buvo skiriama laimėjimams, visos išlaidos buvo padengiamos iš Lietuvos biudžeto, už parduotus bilietus gautos pajamos įskaitomos į vietos biudžetus. Dar buvo platinami SSRS SDAALR (Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti), Žurnalistų, Dailininkų sąjungos, sporto (sportloto, sprinto) loterijų bilietai (lėšos iš jų naudotos tų organizacijų reikmėms).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę loterijų organizavimo tvarką reglamentuoja Loterijų įstatymas (2003). Pagal žaidimo mastą galima organizuoti didžiąsias ir mažąsias, pagal žaidimo pobūdį – skaičių (skaitmenines), momentines, klasikines ir sportinės loterijas. Didžiųjų loterijų bilietai platinami visoje Lietuvoje, numatomų išplatinti bilietų nominalioji vertė neribojama. Mažųjų loterijų bilietai platinami ir loterija organizuojama konkrečios savivaldybės teritorijoje per sporto varžybas, kultūros ar kitus viešuosius renginius, numatomų išplatinti bilietų nominalioji vertė – iki 30 000 eurų. Loterijos laimėjimų fondą turi sudaryti ne mažiau kaip 50 % nominalios bilietų vertės. Draudžiama laimėjimus išmokėti loterijos bilietais, vertybiniais popieriais, alkoholiniais gėrimais, tabako gaminiais ir kitais ribotos apyvartos daiktais. Mažiausio laimėjimo vertė negali būti mažesnė už loterijos bilieto kainą. Loterijos organizatoriai 8 % nominalios išplatintų bilietų vertės privalo skirti labdarai ir paramai.

Loterijų organizavimo valstybinę priežiūrą vykdo Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įkurta 2001 priėmus Azartinių lošimų įstatymą ir pradėjus Lietuvoje organizuoti lošimus, iki 2012 Valstybinė lošimų priežiūros komisija). Licencijas ir leidimus organizuoti didžiąsias loterijas juridiniams asmenims išduoda Lošimų priežiūros tarnyba (iki 2001 išduodavo Finansų ministerija), mažąsias – savivaldybės, kurios teritorijoje numatoma rengti loteriją, institucijos.

Pirmasis loteriją (momentinę Olimpas) 1990 pradėjo organizuoti Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. 1992 jis įsteigė loterijų organizavimo bendrovę Olifėja. 1995 ši bendrovė pradėjo pardavinėti tiesioginio ryšio olimpinės loterijos Perlas bilietus, 2006 – surengė pirmąją Lietuvoje internetinę ir telefoninę loteriją. 2017 didžiąsias loterijas organizavo aštuonios bendrovės, jos pardavė bilietų už 91,7 mln. eurų (Olifėjos įplaukos sudarė 81 %), išmokėjo 50,6 mln. eurų laimėjimų.

Lošimų priežiūros tarnyba; Olifėja