lỹtiškai pliñtančios lgos, infekcinės ligos, kuriomis užsikrečiama per lytinius santykius. Anksčiau vadintos venerinėmis ligomis (pagal senovės romėnų meilės deivės Veneros vardą). Joms priklauso ŽIV infekcija (jos galutinė klinikinė stadija – AIDS), sifilis, gonorėja, chlamidiozė, trichomonozė, lytinių organų pūslelinė, smailiagalės kondilomos, gaktos pedikuliozė. Labai retai kai kuriomis lytiškai plintančiomis ligomis galima užsikrėsti ir buitiniu kontaktiniu būdu per drėgnas plaušines, rankšluosčius, patalynę, pirties įrangą, klozetus. ŽIV infekcija užsikrečiama ir per kraują. Šiomis ligomis dažniausia serga rizikos grupei priklausantys asmenys: atsitiktinai lytiškai santykiaujantys, prostitutės, turintys kelis ar dažnai keičiantys lytinius partnerius, homoseksualai, biseksualai ir kiti asmenys, kurių lytiniai organai ar tiesioji žarna per lytinius santykius dažnai žalojami, narkomanai, viešųjų pirčių lankytojai, moterys, turinčios gimdoje kontraceptinę spiralę, nesilaikantieji asmens higienos, nesirūpinantieji sveikata, nusilpusieji ir išsekusieji. Rizikos grupei taip pat priklauso šių asmenų lytiniai partneriai, kai kurių medicinos sričių darbuotojai. Nuo sergančios motinos naujagimis per gimdymą gali užsikrėsti beveik visomis lytiškai plintančiomis ligomis, kai kuriomis (pvz., ŽIV infekcija, sifiliu) serganti motina gali užkrėsti vaisių (naujagimis gimsta su įgimta lytiškai plintančia liga). Užsikrėtusiesiems šiomis ligomis požymiai dažniausiai atsiranda po kelių ar net keliasdešimt dienų (šiuo inkubaciniu laikotarpiu žmogus jau gali užkrėsti kitus). Kartais liga neturi jokių aiškių požymių (slapta eiga). Pasitaiko, kad ligos požymiai išnyksta be gydymo, bet mikroorganizmai plinta organizme ir vėliau sukelia pavojingų negalavimų. Negydomos lytiškai plintančios ligos gali pažeisti kitus organus: gimdos kūną, kiaušintakius, sėklides, jų prielipus, prostatą, pilvaplėvę (prasideda dubens įvairių organų uždegimai), lytiniai latakai gali užakti ir sukelti nevaisingumą. Laiku pradėjus gydytis (antibiotikais ar kitais vaistais) sergantieji dauguma šių ligų yra pagydomi. ŽIV infekcijos pradžia labai neaiški, nes nėra jokių tik jai būdingų požymių. Inkubacinis laikotarpis trunka nuo 3 savaičių iki metų. Kraujuje antikūnų prieš ŽIV galima aptikti po 3–12 savaičių nuo užsikrėtimo. Užsikrėtęs ŽIV asmuo visam laikui tampa infekcijos nešiotoju ir gali užkrėsti kitus. Vyrams, bet daugiausia moterims, praėjus inkubaciniam laikotarpiui dažniausia (apie 80 %) nebūna jokių požymių, jų organizme gaminasi antikūnai prieš ŽIV. 10–20 % atvejų pirmieji simptomai primena peršalimą ar kitą infekcinę ligą. Jie po 2–3 savaičių dažniausiai išnyksta. Prasideda slaptasis ligos laikotarpis, kuris trunka nuo kelerių iki 10–15 metų. Tuo metu asmuo gali dažnai sirgti odos ar gleivinių kandidamikoze, jį gali varginti nuolatinis kosulys, šiek tiek padidėjusi temperatūra, atsiranda nuovargis, viduriavimas, netenkama svorio. Vartojant vaistus AIDS požymių gali atsirasti vėliau, slaptasis laikotarpis tęsiasi ilgiau. AIDS – galutinė, nepagydoma, dažniausia mirtina ŽIV infekcijos stadija. Nusilpus imunitetui susergama įvairiomis ligomis: burnos ar lytinių organų kandidamikoze, herpesvirusų sukelta infekcija (paprastąja ar juostine pūslelinė, citomegalija), taip pat sunkiomis ligomis, nuo kurių mirštama – plaučių uždegimu, tuberkulioze, meningitu, encefalitu, odos, gleivinių, kitų audinių ir organų vėžiu. Manoma, ŽIV nešiotojas gali ir nesusirgti AIDS. Sifilio inkubacinis laikotarpis trunka 1–8 (dažniausiai 3) savaites. Ligonis gali užkrėsti kitus dažniausia per pirmuosius 2–4 ligos metus. Iš pradžių simptomai nesukelia negalavimų, jie gali būti nepastebimi ir negydomi, todėl bakterijos pamažu plinta į kitus organus ir audinius. Skiriamos trys ligos stadijos (pirmoji ir antroji išgydomos). Pirmoji – kietojo šankerio – trunka 1–5 savaites, opa savaime išnyksta, bet infekcija plinta toliau. Antroji – difuzinių odos ir gleivinių pažeidimų – stadija gali prasidėti praėjus 2–3, net 6 mėnesiams nuo užsikrėtimo, trunka vidutiniškai 2–6 savaites, liga gali aprimti, vėliau vėl paūmėti. Negydant po 2–6, kartais net 10–15 m. prasideda negrįžtami ir gyvybei pavojingi pokyčiai – trečioji ligos stadija: pažeidžiami beveik visi vidaus organai – širdis, smegenys, kaulai, akys, ausys. Gonorėja nesukelia jokių ryškių požymių apie 10 % užsikrėtusių vyrų ir net 20–60 % moterų. Inkubacinis laikotarpis – 2–7, kartais net 21 diena. Moterims dažniausia pažeidžiamas gimdos kaklelis, Bartolinio ir kitos liaukos, šlaplė, vyrams ryškiausi būna šlaplės uždegimo požymiai. Iš makšties ar šlaplės teka gelsvos, žalsvos ar balkšvos išskyros, dažnai ir skausmingai šlapinamasi. Trichomonozė labai paplitusi: pasaulyje kasmet ja suserga apie 180 mln. žmonių. Inkubacinis laikotarpis – 2–21 diena. Moterims dažniausiai pažeidžiama makštis, šlaplė, gimdos kaklelis. Pagrindiniai požymiai – gausios, skystos, putotos, žalsvos ar gelsvos nemalonaus kvapo išskyros iš makšties, niežulys ir deginimo pojūtis makštyje bei šlapinantis, skausmingi lytiniai santykiai. Vyrams šlaplės uždegimo požymiai neryškūs, dažniausia klinikinių požymių nebūna, todėl jie gali platinti ligą. Chlamidiozė – viena labiausiai paplitusių lytiškai plintančių ligų pasaulyje. Inkubacinis laikotarpis – 6–14, kartais net 21 diena. Moterims dažniausia pažeidžiama gimdos kaklelis, Bartolinio liaukos, šlaplė. Iš makšties teka balkšvos, žalsvos ar gelsvos, vyrams iš šlaplės – vandeningos, baltos, lipnios, lašelių pavidalo išskyros, šlapinantis skauda, gali peršėti, dažniau šlapinamasi, skauda pilvo apačią, moterims tarp mėnesinių ar po lytinių santykių kraujuoja iš makšties. Dažnai pacientai nejunta jokių negalavimų, dėl to liga plinta į lytinius takus ir kitus organus. Lytinių organų pūsleline dažniausiai serga 15–30 metų žmonės, kurių imunitetas nusilpęs, dažnai kamuoja stresas. Liga gali kartotis kas mėnesį ar kas kelerius metus (priklauso nuo organizmo ypatumų). Ligonis kitus užkrečia ūmiuoju ligos laikotarpiu (nesant simptomų dažniausiai nepavojinga). Inkubacinis laikotarpis 2–6, kartais 30 dienų. Moterims ir vyrams atsiranda į peršalimą panašių požymių, jaučiamas tempimas ir deginimas tam tikrose lytinių organų vietose, kurios vėliau parausta, išberiamos pūslelėmis su skaidriu skysčiu. Po 1–3 savaičių pūslelės trūksta, susidaro skausmingų opelių, kurios išdžiūsta ir apsitraukia gelsvais šašeliais, šiems nukritus liga aprimsta. Vis kartodamasi sukelia prislėgtą nuotaiką, graužatį, lėtinio nuovargio sindromą, gali skatinti vėžines ligas ir AIDS, pažeisti akies rageną. Smailiagales kondilomas (lytinių organų karpas) sukelia žmogaus papilomos virusas (HPV), kurio yra keliasdešimt rūšių. Užsikrėtus jis lieka organizme visam laikui. Inkubacinis laikotarpis 1–2, kartais – 6 mėnesiai. Požymiai neryškūs, dažnai nejuntami. Liga pažeidžia išorinius lytinius organus: moterims ant lytinių lūpų ar makšties prieangyje, vyrams – ant apyvarpės, kartais apie išangę, ant sėdmenų atsiranda rausvų ar pilkšvų į karpas panašių gleivinės ar odos išaugų. Iš pradžių jos būna mažos, smeigtuko galvutės dydžio, dažnai turi kojytę. Vėliau karpos gali išvešėti, susilieti į didesnius plotelius (primena žiedinį kopūstą arba gaidžio skiauterę). Gali atsirasi niežėjimo, deginimo pojūčių lyties organuose, bet bendra organizmo būklė beveik nepakinta. Liga suaktyvėja nusilpus imunitetui, dėl nėštumo, kai kurių ligų (pvz., cukrinio diabeto), vartojant tam tikrus vaistus. Išplitusios karpos gali pažeisti šlaplę, makštį, gimdos kaklelį. Manoma, kad kai kurios karpos gali suvėžėti (pvz., sukelti gimdos kaklelio vėžį). Gaktos pedikuliozės požymių atsiranda praėjus apie 2 savaites po užsikrėtimo: dažniausiai naktį niežti gaktą ir lytinius organus (kasantis niežulys sustiprėja), ant apatinių drabužių atsiranda kraujo taškelių, įkandimo vietose – melsvų dėmelių; kartais utėlės išplinta į kojų ir krūtinės (vyrams), pažastų plaukus, net į antakius ir blakstienas. Bendra organizmo būklė dažniausiai nepakinta. Utėlės gali pernešti kai kurias užkrečiamąsias ligas.

675

-venerinės ligos