magistrãtas (lot. magistratus < magister – viršininkas, vadovas, mokytojas, valdininkas), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savavaldžio miesto, turinčio Magdeburgo teisę ar jos modifikaciją, savivaldos institucija 15–18 amžiuje. Vilniuje ir Kaune susiformavo 15 a. pirmame ketvirtyje, kituose miestuose – 16–17 amžiuje. Magistratą sudarė miesto taryba ir suolininkai. Miesto taryba tvarkė miesto vidaus gyvenimą, prekybą, amatininkų veiklą. Suolininkai, renkami iš miestiečių 1 metams, vykdė teismo funkcijas. Vaitas garantavo tvarką mieste, vadovavo suolininkų teismui. Iki 17 a. vaitą skyrė didysis kunigaikštis, vėliau jis dažnai buvo renkamas miestiečių. Miesto tarybą sudarė burmistrai ir tarėjai, jos dydis nebuvo nustatytas, bet pagal tradiciją narių skaičius turėjo dalytis iš 12 (Vilniuje buvo 12 burmistrų ir 24 tarėjai, Kaune atitinkamai – 4 ir 12, mažesniuose miestuose paprastai – 1–2 ir 3–6). Tarybos posėdžiams vadovavo burmistrai. Tarėjai ir burmistrai sudarė teismą, kuris nagrinėjo miestiečių civilines bylas. Magistrato veiklą kontroliavo miestiečių prisiekusiųjų kolegija (Vilniuje – 60 vyrų, Kaune – 12 vyrų). Karo metu magistratas telkė miestiečių savigynos būrius (miliciją). 17–18 a. daugelio miestų magistratus beveik paveldimai ėmė valdyti kelių įtakingiausiųjų miestiečių šeimų atstovai. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prijungus prie Rusijos imperijos, 19 a. pradžioje magistratai pagal 1795 Rusijos imperatorės Jekaterinos II įsaką pertvarkyti Rusijos miestų pavyzdžiu.