mãras Lietuvojè. Pirmą kartą Lietuvą maras pasiekė 14 a. pradžioje, jį iš Prūsijos ir iš Livonijos atnešė kryžiuočiai. Tada nuo jo mirė daug gyventojų Užnemunėje ir Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje.
1440 ir 1451–52 Lenkijoje ir Latvijoje prasidėjusi maro epidemija greitai pasiekė ir Lietuvą. 16 a. marą atnešė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę puolantys totoriai. Maro epidemijos su pertraukomis siautė 1515–16, 1530–50, 1571 Vilniuje nuo bado ir maro mirė apie 25 000 žmonių. 17 a. viduryje dėl bado ir maro epidemijos, t. p. dėl karų su Švedija ir Rusija Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė prarado 49 % gyventojų. Maro epidemija, siautusi 1708–11, nuniokojo visą kraštą (pvz., vien Šiaulių ekonomijoje ištuštėjo 58 kaimai. J. Basanavičiaus duomenimis, 1710–11 nuo maro išmirė visi jo gimtojo Ožkabalių kaimo gyventojai, 1738 – dauguma Užnemunės gyventojų). 1710 vien Vilniuje mirė apie 33 700 žmonių; mirusiųjų nespėdavo laidoti, nors į vieną kapą buvo guldoma po 70–80 lavonų. Visoje Lietuvoje išmirė daugiau kaip 1/3, Žemaitijoje – iki 1/2 gyventojų; tai buvo paskutinis tokio masto epidemijos protrūkis.
paveikslas Maras Vilniuje 1710 išorinėje Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios sienoje (20 a. 4 dešimtmetis, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
175
Mažojoje Lietuvoje
Mažojoje Lietuvoje 1709–11 (per 1700–21 Šiaurės karą) siautė Didysis maras, 1708 prasidėjęs Mozūrijoje. Lietuviškiausiose Įsruties, Labguvos, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos apskrityse tuomet maru ir badu mirė apie 160 000 žmonių (apie 53 % gyventojų, daugiau kaip 90 % mirusiųjų – lietuvininkai), ištuštėjo apie 9000 lietuvių valstiečių ūkių. Senojoje Prūsijoje liko visiškai negyvenami 10 834 ūkiai, iš jų net 8411 – Lietuvos provincijoje. Daug mirė ir baigiančių vokietėti prūsų. Didesnio mirtingumo vakarų baltų žemėse svarbiausia priežastis – sunkesnė lietuvininkų ir prūsų socialinė, ekonominė ir teisinė padėtis, blogesnės buitinės gyvenimo sąlygos, visiškas baudžiauninkų nuskurdinimas, fizines ir moralines jėgas alinantis išnaudojimas. Prūsijos valdžios sudarytos kelios komisijos konstatavo vokiečių stambiųjų dvarininkų ir vietinės vokiečių administracijos savivalę. Po maro Mažojoje Lietuvoje pasikeitė gyventojų tautinė sudėtis. 1710–36 Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskrityse, kurios labiausiai nukentėjo nuo maro ir bado, Prūsijos karalystės valdžia apgyvendino iki 23 000 kolonistų (keli tūkstančiai jų išvyko į kitas šalis), daugiausia vokiečių kaimiečių (18 a. viduryje, pasibaigus didžiajai vokiškajai kolonizacijai, vokiečiai ir vokietkalbiai sudarė daugiau kaip 13 % Lietuvos provincijos gyventojų). Mažosios Lietuvos kolonizacija kolonizacija buvo viena svarbiausių lietuvininkų (mažlietuvių) vokietėjimo priežasčių. Gyvulių maro epidemija, dar labiau nuskurdinusi Mažąją Lietuvą, truko iki 1715.
415
-didysis maras