marãthai (savivardis maratha), maharaštriẽčiai, Azijos tauta. Gyvena Indijoje, Mauricijuje. 20 a. pabaigoje iš viso buvo apie 70 milijonų marathų. Kalba marathų kalba. Tikintieji – hinduistai, yra musulmonų, budistų, katalikų. Svarbiausias verslas – žemdirbystė (svėrės, kukurūzai, javai, pupiniai augalai, ryžiai, cukranendrės, arachiai, linai, vilnamedžiai, tabakai), augina daržoves, vaismedžius, pajūryje – riešutinius kokosus, bananus. Amatai: audimas, medžio, kaulo ir akmens raižyba, vario dirbinių gamyba, jų kalinėjimas ir puošimas ornamentais. Išlikęs skirstymasis į kastas, o jose – totemines grupes, turinčias savo dievus. Yra 96 giminės (klanai; pirmąsyk surašytos 1888, galutinai – 1956). Pagal senovės papročius kiekvienas marathas turi priklausyti vienai jų.
Marathų protėviai – rathų, maharathų, raštrakutų gentys, kai kurios jų minimos Ramajanoje. 17 a. antroje pusėje marathai sukūrė savo valstybę, kuri 18 a. viduryje suskilo į 5 kunigaikštystes. (Marathų kunigaikštystės), 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje jos buvo užimtos Didžiosios Britanijos; kelios formaliai nepriklausomos kunigaikštystės gyvavo iki Indijos nepriklausomybės paskelbimo (1949). 1960 Indijoje sudaryta Maharaštros valstija.