méilė, intymus, stiprus, pastovus prisirišimas, palankumo, atsidavimo kitam žmogui, žmonių bendrijai, kartais ir kitiems gyviems ar negyviems objektams jausmas. Kyla kaip pati laisviausia ir todėl iš anksto nenuspėjama psichologinė būsena; dirbtinai meilės negalima nei sukelti, nei nuslopinti. Meilė yra teigiamas emocinis subjekto ir objekto ryšys. Reiškiasi noru nuolat bendrauti su mylimu objektu, atsidavimu jam ir net pasiryžimu aukotis, altruistiškai išsižadėti savo interesų. Yra priešinga egoistiniam potraukiui, suinteresuotumui. Reiškiasi įvairiais jausmais: tam tikromis aplinkybėmis stiprėjančiomis ir silpnėjančiomis švelnumo, susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, nerimo, pykčio, pavydo emocijomis ir būsenomis. Jų išgyvenimo pobūdis priklauso nuo psichinių asmenybės savybių. Meilė tiesiogiai ir stipriai veikia kiekvieno žmogaus gyvenimą, yra vienas svarbiausių žmogaus dvasinių poreikių, ištikimybės ir heroizmo šaltinis.

graikų meilės ir grožio deivė Afroditė ir erotai (Aiginos sala, veidrodžio stovas, apie 480 prieš Kristų, Ermitažas Sankt Peterburge)

Formavosi iš biologinių instinktų tapdama aukščiausiu doriniu estetiniu jausmu. Skiriama seksualiniu potraukiu pagrįsta meilė priešingos lyties žmogui (vyras myli moterį, moteris – vyrą), tėvų meilė vaikams ir vaikų meilė tėvams, tėvynės, tautos meilė ir kita. Meilė sukelia norą, kad mylimas žmogus kuo greičiau įvertintų mylinčiojo svarbiausius bruožus, atsakytų tokiu pat stipriu ir pastoviu jausmu. Meilė sukelia daugybę stiprių ir kryptingų emocinių būsenų – nuo vos juntamo palankumo iki žmogų apimančių stiprių išgyvenimų, aistros. Giminės tęsimą lemiantis žmogaus lytinis poreikis ir meilė, kaip aukščiausia dvasinė išraiška, teikianti jam optimalių galimybių pratęsti save, būti idealiai įvertintam reikšmingojo kito (referentiškumas), sudaro vienovę, jų neatskiria ir pats žmogus. Vienos psichologijos kryptys nepagrįstai pabrėžia biologinį absoliutinį meilės pradą (meilė – lytinis instinktas, seksas), kitos – nepakankamai įvertino šį pradą, traktavo meilę kaip grynai dvasinį jausmą (platoniškoji meilė). Fiziologiniai poreikiai yra meilės atsiradimo ir pastovumo prielaida, bet meilė reiškiasi ir visuomeniniu, bendru visiems pavidalu. Meilė, kaip ir visa emocinio gyvenimo struktūra, keičiasi kartu su istoriniu laikotarpiu, atspindi kurios nors visuomenės dvasinę kultūrą, yra šeiminių santykių dorinis pagrindas. Meilės ontogenezės ir funkcijų tyrimai rodo, kad meilė turi didelę reikšmę asmenybei susiformuoti, Aš vaizdui susidaryti. Neuromokslų tyrimai rodo, kad mylinčio žmogaus smegenyse randama daugiau tam tikrų cheminių medžiagų – testerono, estrogeno, dopamino, noradrenalino, serotonino, hipofizės hormono, vazopresino (pavyzdžiui, testerono ir estrogeno padaugėja įsimylėjus, hipofizės hormono ir vazopresino – esant tvirtiems ir ilgalaikiams santykiams). Nustatyta, kad dėl nepatenkinto meilės poreikio pablogėja somatinė ir psichinė būsena. Meilė glaudžiai susijusi su visuomenės tradicijomis ir normomis, šeimos auklėjimo ypatumais – jie lemia tai, kaip žmogus vertina savo būseną (pavyzdžiui, vaikai, kurių tėvai juos labai kritikuoja, įžeidinėja ir yra nuolat jais nepatenkinti, įgyja nepasitenkinimo savimi jausmą). Psichologija ne kartą tyrė meilės vidinę struktūrą, jos dalių ir asmenybės įvairių savybių ryšius. Šių tyrimų svarbiausias rezultatas – ryšio tarp gebėjimo mylėti ir žmogaus santykio su pačiu savimi nustatymas. Meilės sukeliamas problemas, susijusias su auklėjimu ir saviaukla, padeda spręsti psichoterapija ir psichologinė konsultacija.

2615

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką