menestrèliai (pranc. ménestrel < lot. ministerialis – patarnautojas), viduramžių profesionalūs pasauliečiai muzikantai (dažniausiai instrumentininkai) ir poetai, tarnaujantys feodalui ar trubadūrui. Buvo populiarūs Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose Europos šalyse. 13 a. menestreliais vadindavo ir klajojančiuosius ar rūmuose dirbančius truverus, trubadūrus ir fokusininkus. Jiems artimi 13 a. poetai, kurie dažnai būdavo ir kompozitoriai, pvz., Adomas Halietis (Artois grafo Roberto II ir Sicilijos karaliaus Karolio I Anžu rūmų menestrelis). 13 a. pabaigoje menestreliai ėmė burtis į brolijas ir gildijas (1288 brolija Vienoje, 1321 Paryžiuje, 1469 Karaliaus menestrelių gildija Anglijoje). 14–15 a. Nyderlanduose menestreliai rinkdavosi į mokyklas (escoles, scoelen) – savaitę trukusius susibūrimus prieš vadinamąjį Džiaugsmingąjį gavėnios sekmadienį. 14–17 a. menestreliais buvo vadinami miesteliuose, kaimuose, turguose, mugėse grojantys ir liaudies muzikos tradicijas puoselėjantys muzikantai. Menestreliai grojo viola, fideliu, trimitu, kitais pučiamaisiais instrumentais dažnai sudarydami ansamblius. Kurdavo šokius (estampus, saltarelas), kitus pasaulietinės muzikos kūrinius. Išnyko 16–17 a. suartėjus bažnytinės ir pasaulietinės muzikos stiliui. Romantizmo literatūroje menestrelio įvaizdis buvo idealizuojamas, kuriamas kurtuazinio poeto, dainininko, muzikanto paveikslas (W. Scotto eiliuotas romanas Paskutinio menestrelio daina / The Lay of the Last Minstrel 1805).

1571

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką