mokỹklinis teãtras Lietuvõs teritòrijoje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 16–18 a. veikė jėzuitų diegtas mokyklinis teatras, kuris atsirado kaip vienas kovos su reformacija būdų. Didaktinės paskirties veikla rėmėsi teatro estetikos patirtimi, todėl ilgainiui tapo visos baroko teatrinės kultūros sudėtine dalimi. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėzuitų svarbiausias centras buvo Vilnius. Ryškiausi kultūros židiniai etninėje Lietuvoje, be Vilniaus, – Kražiai, Kaunas, Pašiaušė, Varniai, Biržai, Kėdainiai. Vilniuje ir Kražiuose dėstė mokyklinio teatro teoretikas M. K. Sarbievijus. Šio teatro dramaturgai ir režisieriai buvo poetikos ir retorikos mokytojai, atlikėjai – moksleiviai (7–20 metų). 1570 10 18 Vilniuje parodytas pirmasis spektaklis – italo S. Tucci komedija Heraklis. Statyta užsienio ir vietinių (I. Holovino, G. Šimkevičiaus, V. Narmunto, D. Butvilo, A. Griškevičiaus, T. Bogušo, K. Garšvilos ir kitų) autorių kūriniai.
Mokykliniame teatre vyravo baroko estetika, jis turėjo ir vidurinių amžių retrospektyvų, renesanso elementų, rokoko motyvų, atliko švietėjišką funkciją. Praktiniam teatro darbui Vilniuje išleisti traktatai: M. K. Sarbievijaus Apie tobuląją poeziją, arba Vergilijus ir Homeras (De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus 1626) ir kelių autorių veikalų pagrindu sudaryta Praktinė poetika (Poetica practica 1648). Vaidinimai vyko Vilniaus akademijos auloje ir kieme, Šv. Jonų bažnyčioje ir Vilniaus katedroje, aikštėse prie jų, didikų (Pacų, kitų) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, nuo 17 a. antros pusės – specialiose salėse. Daugiau žiūrovų galėjo matyti, kai gatvėmis judėdavo iškilmingos procesijos su gyvaisiais paveikslais, triumfo vartais, muzika, giesmėmis, deklamacijomis ir dialogais.
Mokyklinio teatro vaidinimai skirstyti į Užgavėnių dramas (vaidinta Užgavėnių savaitės pabaigoje), pasijas (vaidinta Didįjį penktadienį prieš Velykas), atostogų dramas (vaidinta mokslo metų pabaigoje), panegirines dramas garbingiems svečiams pagerbti, didingiems karvedžiams pašlovinti, didikų vardynoms arba sutuoktuvėms.
Iš pradžių vaidinta simultaninėje, vėliau sukcesyvioje scenoje su keičiamomis dekoracijomis (naudoti telarai, nuo 17 a. vidurio – kulisai). Kvadratais sudalytos grindys buvo skirtos detalizuoti choro judėjimą, mizanscenoms, figūroms baletuose išdėstyti. Naudota itin sudėtinga teatro mašinerija (mašina‑volas), pirotechnika, laterna magica. 18 a. pradžioje jau žinota profesionaliajame teatre naudoti scenos apšvietimo būdai. Aktorinio meno srityje tobulinta balso intonacija, be vaidinimo pagal griežtus kanonus, buvo atliekamos ir liaudiška farso maniera šaržuojamos komiškos scenos (intermedijose). Gyvavo tragedijos, komedijos, tragikomedijos, teisminės dramos, vadinamosios operos, deklamacijos (siekta pademonstruoti kalbų, t. p. ir lietuvių, mokėjimą) žanrai. Šokiui teikta sakralinė prasmė. Baletiniai intarpai ilgainiui tapo savarankiškesni, panašėjo į naują meninę struktūrą, jais būdavo baigiamos mokyklinės dramos.
teatro programos Krikščioniškojo pasaulio triumfas antraštinis lapas (1684, vaidinta Kražiuose)
teatro programos Algirdas, didysis Lietuvos kunigaikštis lapas (1687, vaidinta Vilniuje)
17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje, nors jėzuitų ordino neskatintas, baletas tapo pasaulietiškesnis. Lietuvių kalbos elementų buvo intermedijose (jas vaidinant leista improvizuoti, dainuoti liaudies dainas ir kalbėti lietuviškai) ir prologuose (G. Šimkevičiaus drama apie Vytenį ir Pergalingoji duona, arba Gedeonas 17 a.). Buvo ir lietuviškos tematikos kūrinių: V. Narmunto Vilnius, kunigaikščių sostas, Lietuvos sostinė, K. Bžozovskio drama Kovos kelias į aukščiausias garbės viršūnes (apie Vaidevutį), tragedija Taikos sutartis (veikia Lietuvos didysis kunigaikštis Vaišvilkas, siužetas iš M. Strijkovskio kronikos ir A. Kojalavičiaus‑Vijūko Lietuvos istorijos), t. p. pjesės, skirtos Algirdui (Algirdas, didysis Lietuvos kunigaikštis, J. Obrompolskio Šventasis alkis), Skirgailai (Kapuja po Kampanijos), Mindaugui, Kęstučiui, Vytautui, Aleksandrui, Steponui Batorui.
L: M. Biržiška Rinktiniai mūsų senovės raštai Kaunas 1927; V. Maknys Lietuvių teatro raidos bruožai t. 1 Vilnius 1972; V. Zaborskaitė Prie Lietuvos teatro ištakų: XVI–XVIII a. mokyklinis teatras Vilnius 1981; Lietuvos jėzuitų teatras: XVI–XVIII amžiaus dramų rinktinė / parengė E. Ulčinaitė Vilnius 2008; S. Windakiewicz Teatr polski przed powstaniem sceny narodowej Kraków 1921; M. Brensztejn Teatr szkolny w Króżach na Żmudzi / Ateneum Wileńskie r. 3 1925–26.
24