mùzikos instrumeñtai Lietuvojè. Etninėje ir profesionaliojoje lietuvių muzikoje naudoti ar tebenaudojami įvairaus tipo vietinės, kitų tautų ar tarptautinės kilmės muzikos instrumentai. Naudoti ar tebenaudojami idiofonai, tarp jų – sutrenkiamieji (strypeliai, šaukštai, akmenys, klumpės, lėkštės, audimo kortos, šaudyklės, puodadangčiai, ratukinė pliauškė), beldžiamieji (džingulis, šluotkotis, spragilai, klumpės), mušamieji (tabalai, žvejų lenta, metalinė sija ar plokštė, noragas, stebulė, priekalas, trikampis, krosniadangtė, skrabalas be šerdies, varpai, buteliai), kratomieji (žvangutis, žvanguliai, varpelis, kabučiai, apyrankės, vėrinys ir kiti skambantys papuošalai, grandinė, lentelės, skrabalas su šerdimi, barškutis, džingulis, raitelio lazda, rinkinė, gūdas, kleketas), grandomieji (rumbė, skalbimo lenta, skietas, rankinė arba ratukinė terkšlė), gnaibomieji (dambrelis, balanėlė, liniuotė), glamžomieji (popieriaus lapas), frikciniai (dvilentė, šluotkotis, stiklo taurės, lango stiklas, muzikinis pjūklas), vėjiniai (vėjo varpeliai, vėjo vamzdžiai, vėjo malūnėlis, pastatų ar burlaivių vėtrungė), pučiamieji (lūpinė armonikėlė, akordeonas, armonika, bajanas, bandonija, koncertina, fisharmonija, ryla).

Naudoti ar naudojami membranofonai, tarp jų – mušamieji (katilbūgnis, kelmas, didysis būgnas, mažasis būgnas, būgnelis, bongai, timpanai), frikciniai (būkas, pūslė, balionas), dainuojamieji (mirlitonai, tarp jų – birbalas, šukos, stebulė, kazū).

Gausu chordofonų, tarp jų – gnaibomieji (ašutas, gumelė, kaproninis valas, stalo boselis, kanklės, citra, psalteriumas, bandūra, balalaika, bandža, mandolina, gitara, Havajų gitara, klavesinas), frikciniai (pūslinė, dzindzinis, manikarka, smuikas, basetlė, violončelė, kontrabosas, ratukinė lyra), mušamieji (cimbolai, modifikuotosios kontrabosinės kanklės, klavikordas, fortepijonas).

Išplitę laisvieji ir pučiamieji aerofonai. Naudoti ar naudojami laisvieji sūkuriniai (sukutis, ūkas, brūklys), skrodžiamieji (botagas, kardo geležtė), sprogstamieji (petarda), pučiamieji liežuvėliniai (žolinė, tošelė) aerofonai. Tarp pučiamųjų aerofonų – fleita, švilpa, skudučiai, lamzdelis, okarina, molinukas (visi švilpiamieji), birbynės, dūdmaišis, klarnetas, fagotas, saksofonas (visi liežuvėliniai), daudytės, ragai, žievės trimitas, kerdžiaus trimitas, medžioklės ragas, jaučio ragas, ožragis (visi lūpiniai), vargonai (švilpiamasis liežuvėlinis).

Seniausi Lietuvos etninėje teritorijoje rasti muzikos instrumentai yra neolito, bronzos amžiaus ir vėlesnių epochų kaulo švilpynės (2 tūkstantmečio pr. Kr. 1 pusė), kaulo ir keraminiai ūkai (12–15 a.), keraminiai barškučiai (13–14 a.), molinukai (15–17 a.), raitelio lazdos (9–11 a.), apeiginės lazdos (iki 13 a. 1 pusės, Vilniaus Žemutinė pilis), dambreliai (15 a.), gausūs ir įvairūs skambantys papuošalai – kabučiai, randami nuo neolito, raktai amuletai (13–16 a.), varpelis, žvangutis, žvanguliai, skardelių ir žvangučių vėriniai, apyrankės, kario ir žirgo aprangos papuošalai. Rasta archeologinės taikomosios dailės, vaizduojamosios dailės paminklų, kurių siužetuose ar herbuose (Radvilų) dažnai vaizduojamas medžioklės ragas, dar fidelis, liutnia, viola (16–17 a. rūmų kokliai), būgnininkas su dvipusiu būgnu (12 a. šachmatų figūra). Itin unikalūs apeiginės, maginės, mirusiųjų kulto ir darbinės paskirties senieji vietiniai muzikos instrumentai: žvejų lenta, gūdas, rinkinė, džingulis, vėjo varpeliai, stebulė.

Etniniai, kultūriniai, istoriniai ryšiai, panašios socialinio, ekonominio gyvenimo sąlygos lėmė nemaža lietuvių muzikos instrumentų bendrumų, skolinių ir konvergentiškų analogijų su kitų tautų, daugiausia Europos (baltų, slavų, finougrų, germanų), muzikos instrumentais. Ryškių analogijų turi Rytų Baltijos, Skandinavijos, Vidurio Europos tautose išplitę tabalo, džingulio, skrabalų, dambrelio, įvairių būgnų, būko, pūslinės, kanklių, molinuko, lamzdelio, švilpos, birbynių, medinių, žievės ir rago trimitų tipo muzikos instrumentai. Nuo 12 a. kronikos, kelionių, diplomatinių misijų aprašymai, epistoliniai, ikonografijos šaltiniai liudija Lietuvos žemių, vėliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariškoje, didikų rūmų, laidotuvių ceremonialo muzikoje buvus dvipusių būgnų, katilbūgnių, švilpynių, trimitų, panašių į Vakarų Europos profesionaliosios muzikos instrumentus. Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika kariškus būgnus mini 1321 mūšio aprašyme. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kavalerijos katilbūgniai arganai, varganai pirmą kartą minimi Nikono metraštyje. Pasak šio metraščio, 1395 Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui puolant Smolenską, jo švilpynininkai griežę pagal savo lietuvišką paprotį. 17–18 a. Lenkijos ir Lietuvos Valstybės kariuomenės pėstininkų kuopos turėjo po 2 būgnininkus, o pulko štabas – būgnininką, kuris vadovavo visiems dalinio muzikantams.

Vakarų ir Vidurio Europos muzikos tradicijų, kartu ir Renesanso, baroko, vėliau ir klasicizmo muzikos instrumentų plitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje spartino politiniai, dinastiniai, ekonominiai, kultūriniai ryšiai su Europos valstybėmis (ypač su Lenkija). Nuo 14 a. pradžios didžiųjų kunigaikščių, didikų rūmų, vėliau ir miestų magistratų, bažnyčių, kolegijų kapelose, orkestruose atsirado Renesanso epochos muzikos instrumentų (išilginių fleitų, violų, klavikordų). Gedimino duktė Aldona, ištekėjusi už būsimojo Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo, 1325 į Krokuvą išsivežė savo kapelą. Joje buvo griežiama bandūromis (liutnios atmaina), citromis (ar citaromis), lyromis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų rūmų pasaulietinės muzikos tradicijos pasiekdavo katalikiškos dvasios Vavelio rūmus drauge su Lenkijos karalių sostą užimančiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikais. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, 1386 karūnuotas Lenkijos karaliumi, iš Vilniaus į Krokuvą su visu lietuvių dvaru išsivežė dar ir rusinų švilpynininkų, bandūrininkų, būgnininkų kapelą, kuri sudarė Vavelio karališkosios kapelos pagrindą. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, 1384 pagyvenęs Vokiečių ordino prieglobstyje ir susipažinęs su ordino magistro rezidencijos Marienburge muzikos tradicijomis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reprezentacinių rūmų ir karinei muzikai skyrė didelį dėmesį. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų kapeloje atvykėliai ir vietiniai muzikantai griežė išilginėmis fleitomis, trimitais, vargonais (pozityvu), klavikordu. 1393 kapelą papildė Jogailos iš Krokuvos atsiųsti fleitininkai Aulas ir Nespecha, trimitininkas Heinča, 1406 – Marienburgo fleitininkas Pasternakas su mokiniais. 1429 Lucko suvažiavime iškilminguose koncertuose varžytuvėse griežė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kapela, karaliaus Jogailos trimitininkai, Vokiečių ordino didžiojo magistro fleitininkai ir Lucko miesto magistrato muzikantai. Muzikos instrumentai buvo užsakomi meistrams, perkami, dovanojami, įgyjami kaip trofėjai, didikų rūmuose sudaromi jų rinkiniai. Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai 1408 dovanojo ypatingos vertės instrumentus – Marienburgo meistrų darbo portatyvą ir klavikordą; tai ankstyviausias klavikordo paminėjimas Europoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio Trakų ir Vilniaus rūmų kapela (~80 muzikantų) griežė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, Vakarų Europos miestuose – 1447 Zwickau, 1448 Innsbrucke, Hamburge. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (1460–1506) Vilniaus Žemutinėje pilyje turėjo kapelą (7 pūtikai ir būgnininkas), solistus – arfininką, 2 liutnininkus, 4 fidelininkus, vargonininką.

Postūmį Vakarų Europos muzikinės kultūros ir muzikos instrumentarijaus sklaidai suteikė Žygimanto Senojo žmona Bona Sforza. Ji 1518 Vilniuje įkurdino italų menininkų, kapelmeisterių, kompozitorių, dainininkų, muzikantų, griežiančių liutniomis, šalamajomis, trimitais, būgnais, turėjo įtakos lietuvių didikų kapelų naujovėms. 1551 Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare jau būta vadinamųjų itališkųjų smuikininkų. Valdovų ir didikų rūmuose būta bardų tipo muzikantų, dainuojančių ir griežiančių įvairiais aerofonais, chordofonais, idiofonais. Trakų salos ir Vilniaus Žemutinės pilies, Vilniaus senamiesčio archeologiniuose kasinėjimuose rasti keturi 15 a. dambreliai, vienas jų su šešialapės gėlytės įspaudu, spėjama, meistro ženklu. 1546 Trakų vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo citrininkas (arba liutnininkas) Andrius (Andreae) apdovanotas už vadinamosios kaimiškos raudos giedojimą Žygimantui Augustui.

14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje visoje etninėje Lietuvoje įvedus Romos apeigų krikščionybę, etninėje ir profesionaliojoje muzikoje plito nauji muzikos instrumentai, bažnytinės ir religinės instrumentinės ir vokalinės muzikos žanrai, sakralinio muzikavimo tradicijos. Bažnyčiose, vienuolynuose, didikų rūmuose, rotušėse užsienio, vėliau ir vietiniai meistrai pastatė vargonų, nuliejo varpų, įtaisė kurantų. Nuo 15 a. bažnytiniame giedojime galėjo būti naudojamas psalteriumas; vėliau šis instrumentas dar plito Mažosios Lietuvos, Žemaitijos namų ir bendruomenių sakraliniuose giedojimuose. Kitų tautų ir tarptautinės kilmės muzikos instrumentus platino italų, lenkų, vokiečių, prancūzų, vengrų kilmės muzikos pedagogai, muzikos instrumentų meistrai, muzikantai, griežiantys kapelose, orkestruose, janyčarų ansambliuose, etninėje muzikoje – kitataučiai persikėlėliai, keliaujantieji muzikantai. Didėjant muzikos instrumentų poreikiui gausėjo muzikos instrumentų meistrų, kūrėsi cechai. 16 a. 2 pusėje–17 a. viduryje garsėjo Vilniaus meistrai Danquartai. 19 a. Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose ir kitur veikė nemažai muzikos instrumentų (fortepijonų, vargonų) dirbtuvių. Lietuvoje (daugiausia dvarų muzikos mokyklų orkestruose) nuo 19 a. buvo griežiama visais simfoninio orkestro instrumentais. Kai kurie profesionalieji muzikos instrumentai (smuikas, kontrabosas, pučiamųjų orkestro instrumentai) ar jų atmainos paplito ir liaudies muzikinėje kultūroje; jais grieždavo ir kaimo kapelos. 19 a.–20 a. pradžioje paplito mechaniniai muzikos instrumentai (įvairios muzikinės dėžės, mechaniniai pianinai), gitara, mandolina, bandža, nuo 19 a. vidurio (daugiausia etninėje muzikoje) paplito armonikos tipo muzikos instrumentai (lūpinė armonikėlė, koncertina, bandonija, armonika, akordeonas, fisharmonija). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje daug vietinės kilmės muzikos instrumentų nyko, prarado pirminę funkciją. 20 a. pradžioje atsirado ir autorinių modifikuotų liaudies muzikos instrumentų (kanklių ir kitų); išleista citros, kanklių, skudučių, birbynių, akordeono, fortepijono, smuiko, violončelės muzikos vadovėlių, kitų mokomųjų priemonių.

SSRS okupacijos laikotarpiu liaudies (tradicinius ir modifikuotuosius) muzikos instrumentus gamino liaudies meistrai ir mėgėjai, Teatro draugijos gamybinis kombinatas, Lietuvos konservatorijos ir jos Klaipėdos fakultetų eksperimentinės liaudies muzikos instrumentų laboratorijos, gamybinis susivienijimas Neringa, kai kurie dailės kombinatai. Vargonų pastatė, restauravo, rekonstravo Vokietijos Demokratinės Respublikos, Čekoslovakijos bendrovės, Vilniaus vargonų dirbtuvė (įkurta 1972). Kai kuriuos elektrinius muzikos instrumentus projektavo (nuo 1969) Ventos institutas. 21 a. pradžioje daugiausia naudojami užsienio šalių autorinės ir masinės gamybos muzikos instrumentai. Jie renkami, eksponuojami (nuo 1983 Kaune veikia P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus), tiriami.©

muzikos instrumentai

L: Z. Slaviūnas Lietuvių kanklės / Tautosakos darbai 1937 t. 3; S. Paliulis Lietuvių liaudies instrumentinė muzika: Pučiamieji instrumentai Vilnius 1959; A. Vyžintas Skudučiai Vilnius 1975; R. Apanavičius Birbynė ir jos evoliucija Vilnius 1980; M. Baltrėnienė Lietuvių liaudies muzikos instrumentai 2 d. Vilnius 1980; A. V. Baika Armonikų tipo instrumentai Lietuvoje ir atlikimo metodikos klausimai Vilnius 1984; M. Baltrėnienė, R. Apanavičius Lietuvių liaudies muzikos instrumentai Vilnius 1991; G. Kirdienė Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje Vilnius 2000; R. Žarskienė Skudučiavimas Šiaurės rytų Europoje Vilnius 2003; Suvalkijos dainos ir muzika Vilnius 2003; Aukštaitijos dainos, sutartinės irinstrumentinė muzika Vilnius 2004; Žemaitijos dainos ir muzika Vilnius 2005; Dzūkijos dainos ir muzika Vilnius 2005 / visas sudarė ir parengė A. Nakienė ir R. Žarskienė.

1352

varpai (R. Geniušo kolekcija)

senieji ir naujieji Kauno kariliono varpai (2006)

medinis skrabalas su šerdimis (20 a. 1 pusė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus)

20 a. 1 pusės kleketai (a – iš Ašmenos valsčiaus, b – iš Troškūnų, c – iš Žarėnų, d – iš uždarytų ir nacionalizuotų Vilniaus bažnyčių)

rankinė terkšlė (20 a. 1 pusė, meistras L. Tripucka, Radžiuliai, Paberžės valsčius, Vilniaus apskritis)

koncertina (20 a., Kelmės rajonas; A. Martinaičio nuosavybė)

bandonija (padirbta 1942, meistras J. Martinkus)

stalo pavidalo fisharmonija (19 a. 2 pusė, meistras I. Mekšėnas)

būgnas (20 a. 1 pusė, Stakliškės)

katilbūgnis (18 a. pab., Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus)

cimbolai (padirbti 1880, Sklodonys, Rodūnios valsčius)

pūslinė (padirbta 1989, meistras E. Virbašius)

smuikas (20 a., meistras K. Šuminas, Ginučiai)

psalteriumas (20 a. 2 pusė, meistras E. Virbašius)

kanklės (padirbtos 1932, meistras Damašauskas)

basetlė (padirbta apie 1936, meistras F. Čibas)

Kauno arkikatedros bazilikos vargonai (1896, meistras J. Radavičius, apie 1835–1908)

mediniai skudučiai (20 a. 2 pusė, meistras A. Liepus)

daudytė (20 a. 1 pusė, Kutai, Mikolajevo valsčius, Dysnos apskritis)

lamzdeliai (viršuje – 1912 padirbtas K. Čivilio, Skominai, Pabaisko valsčius, apačioje – padirbtas 1975, Santaka, Švenčionių rajonas)

dūdmaišis (20 a. 2 pusė, meistras J. Bugailiškis)

švilpukai (padirbti apie 1948; saugomi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje)

karklo birbynė (padirbta 1930, Joniškaičiai, Lygumų valsčius)

kontrabosinė birbynė (20 a. 2 pusė, meistras P. Serva, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus)

kerdžiaus trimitai (20 a. 1 pusė, Gervėčiai)

ragai (5 medinių trimitų rinkinys; Remeikiai, Vabalninko valsčius)