norvègų kalbà, indoeuropiečių kalbų šeimos germanų kalbų grupės kalba. Priklauso germanų kalbų skandinavų, arba šiaurės germanų, pogrupiui. Norvegijos valstybinė kalba (apie 4 mln. kalbančiųjų). Dar vartojama Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (apie 50 000); iš viso kalbančiųjų apie 5 mln. (21 a. pradžioje). Seniausi rašto paminklai iš 9–11 a. rašyti runomis. 12 a. 2 pusėje pradėtas vartoti lotyniškosios abėcėlės raštas. 14 a. po unijų su Švedija ir Danija norvegų kalba kaip rašto kalba nevartota (vartota daugiausia danų kalba), tik 19 a. pradžioje pradėta atkurti norvegų kalbą. Skiriamos 3 tarmių grupės – vakarų, rytų ir šiaurės. Dabartinė norvegų kalba (šnekamoji ir rašytinė) turi dvi formas: lansmolą ir riksmolą. Lansmolas (Landsmål ‘krašto kalba’, 1929 pervadintas niunošku, Nynorsk, ‘naujoji norvegų kalba) sukurtas norvegų kalbininko I. Aaseno 19 a. viduryje. Vakarų Norvegijos tarmių pagrindu su senovės skandinavų kalbos elementais. Riksmolas (Riksmål ‘valstybės kalba’, 19 a. pabaigoje taip pradėta vadinti norvegų‑danų kalba, 1929 pervadinta bukmolu, Bokmål, ‘knygų kalba’) paremta literatūrine danų kalba; vartoja apie 88 % Norvegijos gyventojų (21 a. pradžioje). Abi kalbos turi oficialųjį statusą. Nuo 20 a. 5 dešimtmečio buvo mėginimų sukurti bendrą norvegų kalbą – samnošką (Samnorsk), bet 2002 šio projekto oficialiai atsisakyta. Senojoje skandinavų kalboje išlikę diftongai (dvibalsiai), 3 giminės ir archajinė morfologija. Kaip ir švedų kalbai norvegų kalbai būdinga muzikinis kirtis. Turi 2 daiktavardžių linksnius, artikelį, veiksmažodžių asmenys neturi galūnių. Abėcėlę sudaro 29 raidės.